Neužgožkite Manęs

Ar visi gali būti vadovais? Ar visi gali būti ryžtingais, drąsiais? Ar visi gali būti nuoširdžiais, jautriais? Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja atsakyti į visus šiuos klausimus - taip. Kas reikalauja? Šiuolaikinis gyvenimas. O kodėl gyvenimas turi skirstymą - šiuolaikinis, ankstesnis, praeitas, ateities? Gyvenimas juk ir yra gyvenimas, tik jo aplinkybės keičiasi - vienu laikotarpiu vyksta ekonomikos pakilimas, kitu - finansų smukimas, ateityje - gali vykti dar kažkas. O, ar gyvenimas yra tik ekonomika, finansai, politika? O, ar gyvenime nėra jausmų, charakterių, asmenybių, nuotaikų? Pamiršome, kad gyvenimas turi ir šias savybes. Ar pamiršome, ar nematome, ar nepastebime, ar mums kas nors ištrynė iš supratimo, iš suvokimo, iš atminties? Tad gal prisiminkime, juk tai yra vienas svarbiausių gyvenimo dalykų/savybių. Gal kas manote, kad jums nėra tai svarbu ar būtina žinoti, tačiau jūs klystate. Taip nėra. Taisykite savo supratimą. Tai atsakymas tiems, kurie vadovaujasi Šiuolaikiniu gyvenimu. Tiems, kurie nenori matyti kitų gyvenimo savybių. Jiems gal patogiau jų nematyti ir paprasčiau vadovautis gyvenimu kitaip? Kodėl mes visi turime jų klausyti? Ar mes neturime savo mąstymo, savo nuomonių, savo supratimo? Ar mes negalime turėti Savęs? Aš - tai yra mano asmenybė, mano supratimas, mano suvokimas, mano gyvenimas, mano patirtis. Aš pats noriu pažinti, noriu suprasti, aš pats matau ir turiu susiprasti savyje pirmiausia, po to aplinkoje, po to pasaulyje. Neužgožkite manęs, mano sampratos apie tai savo moralizuojančiais pasakymais ką aš privalau. Aš neprivalau ir nenoriu, kad man būtų įsakinėjama, nurodinėjama. Aš turiu eiti pats, pažinti, klysti, mokytis.

Rūta A.
2016 06 28 

Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

NUOŠIRDUMAS. ATSAKOMYBĖ

Turėjau gyvenime pamoką, žiaurią pamoką, kuri buvo susijusi su pinigais. Prieš priimdama sprendimą ilgai mąsčiau, prašiau artimųjų ir aplinkinių patarimų, bet... padariau savaip. Mane tas žmogus išdavė. Jis buvo užsienietis. Nežinodamas mūsų visuomenės elgesio ir manęs pačios. Moralą gavau tokį - jeigu darai veiksmą savo nuožiūra, privalai žinoti, kad bet kuriuo atveju atsakysi pati. Puoliau į paniką, bet gal Dievas padėjo ir padėtį ištaisiau. Supratau, kad mano nuoširdumą gali suptrypti bet kas, bet kada, įsisąmoninau, kad negaliu pasitikėti nė vienu žmogumi, ypač nepažįstamu ar mažai pažįstamu (netgi artimuoju ar draugu). Tas įvykis pakeitė mane, atvėrė akis ir įkalė į galvą mintį - niekad netikėk, kad tavo nuoširdumas nepažeidžiamas ir jo niekas nesutryps. Niekad - vadinas, negaliu niekam būti atvira, nuoširdi, atsiverianti, pasakojanti, ką skauda ir kodėl, negaliu išsakyti savo jausmų ir ypač rodyti (skausmą, džiaugsmą), nes jų niekas nesupras, nes tai ne JO skausmas ir džiaugsmas, o mano. O į kito kailį niekas negali įlįsti, juk viską geriausiai tik tu viena žinai. Tu pati žinai, kodėl taip elgiesi, kodėl baudi žmogų ar kaltini, kodėl jo vengi ar darai dirbtinę šypseną. Kitas žmogus to nesupras ir aš nesitikiu, kad bent vienas suprastų.