Įskaudinta Meilė

Mes sakome „meilė įskaudina“, „meilė išdavė“, o ar gali meilė tai daryti? Arba sakoma: „jo meilė ją įskaudino“. Tai ne meilė skaudina. Meilė – tai jausmas, susidedantis iš daugelio atspalvių – rūpestis, užuojauta, kantrybė, supratimas, ir t.t. tai jausmas, kurį mes pavadinome „meile“. O gal tai tik paprastas žodis? Tiesiog žodis, kuriuo pavadintas jausmas, arba jausmas, kurį mes vadiname šiuo žodžiu. Bet kodėl taip sakome? Jeigu tai tik žodis – tai ar gali jis taip stipriai mus veikti – skaudinti? Gali, jeigu...jeigu kartu su šiuo žodžiu mes gauname supratimą, kad tai skauda. Šiuo atveju („meilė įskaudino“), mes su žodžiu „meilė“ gauname skausmą. Jeigu pradėtume logiškai mąstyti apie tik žodį „meilė“, atrastume daugiau nei tik skausmas – tai privestų iki aiškesnio supratimo, ką reiškia šis žodis ir pasirodytų, kad skausmas tai visai kas kita. Tada „meilė“ atrodytų visai kitaip. Jei ne skausmas - tai gal džiaugsmas, rūpestis, malonumas, gėris. Ir visai ne skausmas. Pabandykite pagalvoti apie tai, kai jus „įskaudina meilė“, gal atrasite ir suprasite žodžio „meilė“ prasmę plačiau?

„Myliu“ – sakome, kai jaučiame jam/jai kažką tokio ypatingo, kurį apsakyti nemokame. O tai tiesiog malonumas būti drauge; laiką praleisti įdomiai; atskubėti į pagalbą patariant kai tai būtina; suprasti jį/ją, kai jam skauda dvasiškai; pajausti, kad jam/jai kažkas negerai dūšioje; nujausti, kad jam/jai gresia kažkas blogo; nuspėti, kad jam/jai gali būti žymiai geriau, jei „patarsite“ tik mintimis, bet ne žodžiu; tai žinojimas, kurio neįmanoma apsakyti, ar gal tiksliau nuojauta, kad jis/ji visada yra ir bus šalia, net jeigu manysi, kad jau viskas turėtų baigtis. Ar tai jautėte kada?....

2015 10 17

Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

Meilė - tai...

Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...

2007 02 22

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.

Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?

*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.

2008 10