Kviečiame į ypatingą kelionę - knygos pristatymą 2014 m. lapkričio 14 d.

RENGINYS JAU ĮVYKO
KVIETIMAS į ypatingą kelionę - renginį Vilniaus mokytojų namuose Svetainėje
2014 m. lapkričio 14 d. 18 val.

Kviečiame į ypatingą kelionę. Norite prisijungti? Tuomet siūlome:

Įjungti: vaizduotę, smalsumą, atidumą, atsipalaidavimą (kartais) ir visus teigiamus jutiklius.

  Išjungti: nusistatymus, nuomonę (na, šiek tiek) ir visus neigiamus dirgiklius.

Tai lyg ypatinga kelionė, kuri vyks per realias vietoves, taip pat nerealias, fantastiškas, bet įmanomas. Pabuvosite įvairiuose laikuose nuo tolimos praeities iki tolimos ateities. Kelionė neapsiribos išoriniu pasauliu, bet giliai nusitęs ir į vidinį.
Skaitytojai galės ne tik keliauti, bet ir gauti dovanų - suvenyrų iš aplankytų šalių: minčių, idėjų, atradimų, patyrimų, sugebėjimų.

Kelionės vadovas knygos autorius

Maloniai kviečiame prisijungti!

REGISTRUOTIS Į RENGINĮ Facebooke

Ką pasakoja autorius apie knygą - knygos reikšmė, prasmė, tikslas, ir....


Ką suteikė man knyga? Ką išmokau, supratau, pajutau?

Knyga – padėjo pažinti savo asmenybę: teigiamas ir neigiamas savybes, pojūčius, būsenas, jausti savo kūną. Išmokė dirbti su mintimis: savomis ir ateinančiomis, jausti jas, atskirti savąsias nuo ateinančių-svetimų, padėjo lavinti mąstymą, išmokė matyti aplinkoje vykstančius reiškinius, susieti juos vieną su kitu - matyti jų visumą. Išmokė pamatyti ryšius tarp reiškinių, įvykių. Knygą pradėjau skaityti, kai pajutau, kad atėjo tam laikas. Žinojau, kad turiu nusiteikti.  Skaitydama jutau, kaip "ateina" naujos mintys, vaizdiniai, palyginimai. Jas užsirašinėjau atskirai knygelėje ir tai tapo skaitomos knygos papildymu. Kai kurias man svarbias vietas žymėjausi atskirai. Pajutau kaip kinta laikas - jis plėtėsi, laikrodis rodė, kad praėjo visai nedaug, tačiau pati jaučiau kitaip. Pradėjo atsirasti naujos mintys, kurias norėjosi užsirašyti, besigaminanti energija skatino kurti, atsirado įkvėpimas. Nuostabus jausmas. Vienu momentu atėjo suvokimas, kad lyg skaityčiau savo pačios knygą, bet skaitau ne aš, o kažkas kitas. Ta būsena buvo visai nelaukta ir netikėta. Kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano gyvenimą. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Kilo noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais. Atėjo supratimas, kad tą knygą reikia skleisti kitiems, nes ji duoda daug teigiamų atradimų, kuriuos būtinai turi sužinoti ir patirti visi.  Siūlau paskaityti šią knygą ir patirti patiems.

Knygą galite rasti knygyne "Humanitas" Vilniuje arba pas autorių 

Daugiau informacijos paskaitykite facebooke , čia galite paklausti autoriaus, pasidalinti savo mintimis, tiesiog pabendrauti ir surasti bendraminčių.

BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

- pojūčiai, potyriai

Šiandien pirmą kart šiais metais išgirdau čiulbant paukštelį - pirmąjį artėjančio pavasario pranašą. Jo balso skambesys jau seniai įrašytas mano galvoje, tad kasmet jo laukiu. Jis - žemės atsinaujinimo šauklys, kviečiantis prabusti po žiemos miego, apsivalyti ir pakelti galvas, sparnus. Tai pranašas apie naują gyvenimo ratą šiais metais. Labai nudžiugau jį išgirdusi, pasilabinau mintyse ir darban žingsniuoti jau buvo daug linksmiau. Sutikusi bendradarbį, norėjau ir jam pasakyti šią džiugią žinią, tačiau... pamačiau jį per vėlai. Nespėjau. Pėdinau vos ne pasišokėdama, taip gera buvo širdyje – juk pavasaris jau jau alsavo į nugarą, jaučiau jo artėjimo prislopusį aidą, vaizduotėje kilo jo būsimos spalvos, kvapai. Ankstyvas pavasaris man asocijuojasi su vaikų gimimu. Abu gimė būtent pavasarį – dukrelė įžengė į šį pasaulį vasarį, o sūnus kovą, taigi kaip nesijausi laimingas ir švytintis, šie įvykiai dar labiau pripildo mane džiaugsmu ir laime.

**

Vis tik kaip nuostabu, aš galiu matyti, girdėti garsus, aš galiu kalbėti, mane gali girdėti. Ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra nuostabu?! Tas jausmas buvo atėjęs man jau seniau, tačiau šį ryt tai pajutau dar stipriau. Tai buvo ypatingas rytas – jaučiau pakylėjimą viduje, norą apkabinti visą pasaulį, jaučiau didelį troškimą, kad žmonės išgirstų tai, ką aš sakau. Mintyse tyliai nuskubėjo mintis, kad ateityje, jau visai netolimoje, mane išgirs, tikrai išgirs.

O štai vakar, buvo dar ypatingesnė diena. Per vieną dieną pamačiau daug skirtingų jausmų: džiugesį, laimę, meilę ir pyktį, įniršį, apmaudą. Pamačiau kaip Aukščiausiasis juos tvarko. Tai buvo parodyta su manimi ir beveik tuo pačiu metu, tiksliau, pirma vieną - po kelių minučių kitą.

**

Iš darbo grįžau nuostabiai pakilios nuotaikos, eilės sukosi galvoje kaip patrakusios ir net romano kontūrai brėžėsi mintyse. Beeidama tiek susižavėjau tuo, kad net žinutę nusiunčiau savo įkvėpėjui, norėdama pasidalinti užgriuvusiomis mintimis ir jausmais. Namie ruošiausi visa tai išlieti popieriuje ir nenustojau stebėtis savimi - stebėtis tuo, kaip savaime ateina eilės, kaip vyksta kūryba mintyse. O visa tai darau juk ne aš pati - tai daro Jis, iš aukštumų stebėdamas jau ne pirmus metus. Mintyse dėkojau už tokią dovaną.

2005 01 26

Vienatvė - vienas ar vienišas

Vienatvė. Kas ji tokia? Koks jausmas būti vienai ir vienišai? Ar ji vieniša ar tik jaučiasi viena, nors šalia jos esame mes – jos dukra ir anūkė? Vieniša ji turėtų jaustis, jei šiame pasaulyje neturėtų artimo, o dabar - kaip? Kaip apibūdinti jos būseną, kai ji lieka namie viena, rytais mums išėjus į darbą ir į mokyklą, arba kai mes abi išvažiuojame? Ji tuomet būna viena, bet ar vieniša? Vienišas gali jaustis ir būdamas tarp žmonių, šitą puikiai žinau, buvau ir jaučiausi. O ji? Mums atėjus namo, ji be perstojo šneka, dalinasi savo girdėtais ir regėtais vaizdiniais, retkarčiais paklausdama kai kokį nereikšmingą klausimą. Ji kalba daug smulkmenų apie viską ir tik ryžtingas mano išėjimas nutraukia jos mintis. Aš noriu suprasti ją. Kartais kyla užuojauta, gailestis, troškimas imti ir apkabinti, tiesiog prisiglausti ar priglausti, nuraminti. Dabar ji negali būti greita, negali lakstyti, pulti ruošti vakarienę, kai ateini namo. Dabar ji jau ne tokia kaip kadaise jaunystėje. Prisiminimai apie tuos laikus verčia mane būti kantria klausytoja, pakančia tuštiems plepalams - ji gi niekur neina ir dienomis būna viena. Na, kartais paskambina kokia draugė arba išsiruošia pati į turgelį, štai ir visos pramogos. Vasara dar būna lengviau, tačiau šaltukui prasidėjus nuotaikos jau pakinta. Kai kartais vakare ji tyliai atidaro kambario duris ir nedrąsiai užduoda kokį klausimą, susigraudinu - ji atrodo tokia bejėgė, gyvenimo ir kūno ligų išvarginta. Tada noris labiau ja rūpintis, globoti, nors dabar sudaryti šiltas ir patogias sąlygas gyventi. Ne kartą svajojau nuvežti ją į sanatoriją – Druskininkus, Birštoną, kur ji nėra niekada buvusi. Ji gal ir važiuotų, nes vasarą vieną kartą išsitarė, kad nėra ten buvus ir norėtų, tačiau dabar ruduo, pasiūlymą atidėsiu vasarai. Nors yra abejonės, ar pasiūlius ji sutiktų, nes jos mintys dažnai blaškosi ir nežino ką atmesti, o su kuo sutikti. O jai, manau, patiktų ten, nors kaip visada rastų begalę neigiamybių. Ji tokia. Tie neigiami nusistatymai kaip tik ir trukdo išgirsti dvasios balsą. Ir iš kur joje tiek daug neigimo? Kartais net keista, rodos visai nėra nei tokios vietos, įvykio, aplinkybės, kuri jai patiktų ir sukeltų šypseną ar pritarimą. Labai jau retai nutinka, kai išgirsti nuostabą gerąją prasme, susižavėjimą ar juoką, lengvą raminantį atodūsį. Ir stebiesi, žmogau, kodėl joje tiek neapykantos, neigiamų nusistatymų, o švelnaus, tylaus supratimo, gal ir ne visai įprastų dalykų priėmimo, trūksta. Nėra pritarimo tam, kas naujoviška, originalu, tiesiog visur turi vyrauti senobiškas kuklumas ir etiketas, anų laikų apranga ir šukuosena, vyrų ir moterų santykių Smetonos metų dvelksmas. Jei turėsi tokias pažiūras, jaunimo nelabai suprasi. Jaunimas tai stums, o tu linguosi galva ir kartosi visų vyresnių kartų sakinį: "O mano metais tai buvo visiškai ne taip..."

<<...>>

Kiek supratau iš savo gyvenimo patirties, mes turime išmokti būti vieni. Kai gyvename dėl kitų arba gyvename su kažkuo net neįsivaizduojam, kad kažkada galime likti vieni. O būtina suvokti, kad viskas keičiasi ir bet kada gali likti vienas. Gerai, jei nespėjote priprasti arba nebuvo palankių aplinkybių, kad įprastumėt būti ne vieni ir jūs net neturėjote laiko susimąstymui apie vienatvės dienas. Vadinasi, jums net nereikės mokytis būti vienam, jūs viską ir taip jau žinosite ir suprasite. Suprasite, kad esate vieni ir būsite. Arba, gyvendami ne vieni, turite išmokti jausti atstumą, kuris neleistų įsijausti į kito pergyvenimus, jausmus. Taip jūs išmoksite gyventi vieni, ne vieniši, bet vieni. Ir kai ateis laikas būti vienam, jūs žinosite kas tai, o svarbiausia - būsite pasiruošę tam. Tai gal ir sunku, bet būtina. Priešingu atveju, atėjus laikui gyventi vienam, jausitės palikti, niekam nereikalingi. Bet taip nėra - gyvenimas būna įvairus, tik reikia jį pažinti ir priimti...

2007 07 02