Neužgožkite Manęs

Ar visi gali būti vadovais? Ar visi gali būti ryžtingais, drąsiais? Ar visi gali būti nuoširdžiais, jautriais? Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja atsakyti į visus šiuos klausimus - taip. Kas reikalauja? Šiuolaikinis gyvenimas. O kodėl gyvenimas turi skirstymą - šiuolaikinis, ankstesnis, praeitas, ateities? Gyvenimas juk ir yra gyvenimas, tik jo aplinkybės keičiasi - vienu laikotarpiu vyksta ekonomikos pakilimas, kitu - finansų smukimas, ateityje - gali vykti dar kažkas. O, ar gyvenimas yra tik ekonomika, finansai, politika? O, ar gyvenime nėra jausmų, charakterių, asmenybių, nuotaikų? Pamiršome, kad gyvenimas turi ir šias savybes. Ar pamiršome, ar nematome, ar nepastebime, ar mums kas nors ištrynė iš supratimo, iš suvokimo, iš atminties? Tad gal prisiminkime, juk tai yra vienas svarbiausių gyvenimo dalykų/savybių. Gal kas manote, kad jums nėra tai svarbu ar būtina žinoti, tačiau jūs klystate. Taip nėra. Taisykite savo supratimą. Tai atsakymas tiems, kurie vadovaujasi Šiuolaikiniu gyvenimu. Tiems, kurie nenori matyti kitų gyvenimo savybių. Jiems gal patogiau jų nematyti ir paprasčiau vadovautis gyvenimu kitaip? Kodėl mes visi turime jų klausyti? Ar mes neturime savo mąstymo, savo nuomonių, savo supratimo? Ar mes negalime turėti Savęs? Aš - tai yra mano asmenybė, mano supratimas, mano suvokimas, mano gyvenimas, mano patirtis. Aš pats noriu pažinti, noriu suprasti, aš pats matau ir turiu susiprasti savyje pirmiausia, po to aplinkoje, po to pasaulyje. Neužgožkite manęs, mano sampratos apie tai savo moralizuojančiais pasakymais ką aš privalau. Aš neprivalau ir nenoriu, kad man būtų įsakinėjama, nurodinėjama. Aš turiu eiti pats, pažinti, klysti, mokytis.

Rūta A.
2016 06 28 

NUOŠIRDUMAS. ATSAKOMYBĖ

Turėjau gyvenime pamoką, žiaurią pamoką, kuri buvo susijusi su pinigais. Prieš priimdama sprendimą ilgai mąsčiau, prašiau artimųjų ir aplinkinių patarimų, bet... padariau savaip. Mane tas žmogus išdavė. Jis buvo užsienietis. Nežinodamas mūsų visuomenės elgesio ir manęs pačios. Moralą gavau tokį - jeigu darai veiksmą savo nuožiūra, privalai žinoti, kad bet kuriuo atveju atsakysi pati. Puoliau į paniką, bet gal Dievas padėjo ir padėtį ištaisiau. Supratau, kad mano nuoširdumą gali suptrypti bet kas, bet kada, įsisąmoninau, kad negaliu pasitikėti nė vienu žmogumi, ypač nepažįstamu ar mažai pažįstamu (netgi artimuoju ar draugu). Tas įvykis pakeitė mane, atvėrė akis ir įkalė į galvą mintį - niekad netikėk, kad tavo nuoširdumas nepažeidžiamas ir jo niekas nesutryps. Niekad - vadinas, negaliu niekam būti atvira, nuoširdi, atsiverianti, pasakojanti, ką skauda ir kodėl, negaliu išsakyti savo jausmų ir ypač rodyti (skausmą, džiaugsmą), nes jų niekas nesupras, nes tai ne JO skausmas ir džiaugsmas, o mano. O į kito kailį niekas negali įlįsti, juk viską geriausiai tik tu viena žinai. Tu pati žinai, kodėl taip elgiesi, kodėl baudi žmogų ar kaltini, kodėl jo vengi ar darai dirbtinę šypseną. Kitas žmogus to nesupras ir aš nesitikiu, kad bent vienas suprastų.

Minčių kelias = Galvos skausmas

Jau seniai taip skaudėjo galvą. Taip giliai gręžia, rodos plyšta. Skausmas aštrus ir tik kairėje viršugalvio dalyje. Po kelių sekundžių pereina viršugalvio paviršium ir skaudžiau įduria tik keliose vietose. Skausmas pasidaro nepakenčiamas. Mėginu atsipalaiduoti - nepraeina. Mėginu spėti - kodėl jis taip staiga atsirado? Juk jau net nepamenu kada taip stipriai skaudėjo. Mintyse pradedu galvoti apie visus man artimus žmones, pažįstamus, draugus, bendradarbius ir šiaip man žinomus asmenis. Ir kodėl kažkas turėtų mane prisiminti, o tuo labiau galvoti apie mane? Skausmas lieka panašus. Retsykiais apsilpsta, retsykiais paaštrėja. Vienu metu net iki pykinimo buvo priėjęs. Tikiuosi darbas nuvys jį užmarštin. Pradedu skaityti tekstus ir bandau aprašyti reikiamus straipsnius. Galgi taip nuvysiu skausmą, kitomis mintimis. Deja... Nutariu nedirbti kol kas ir atidarau savo internetinio pašto dėžutę. Ir randu laišką. Laiškas nuo moters, su kuria neseniai susipažinau viename diskusijų tinklapyje. Pasikalbėjome ir ši atskleidė man įdomių faktų iš savo gyvenimo. Vėliau pasiguodė turinti bėdų. Paprašė pabūti klausytoja ir padėti susiprasti, kas vyksta jos gyvenime. Neatsisakiau ir įsileidau į save jos gyvenimo supratimą. Taip pradėjome bendrauti ir štai - laiškas.

Skaičiau, kaip visada, įsijautusi, jos rūpesčiai nugulė į mano vidų. Vaizduote kūriau jos jausmų, potyrių, pergyvenimų paletę. Perskaičius netrumpą laišką, staiga atsitokėjau, kad galvos skausmo kaip nebūta. Galva, kaip ir iki tol, visai gerai galvojanti, neskaudanti. Keista. Keista, nes visai nepagalvojau, kad nuo kažkieno minčių man gali taip skaudėti galvą.

Kodėl manau, kad nuo tos moters minčių? Galima būtų sakyti, kad paprasčiausias sutapimas, bet kodėl tada skausmas baigėsi būtent tuomet, kai gavau laišką? Ir tas atvejis ne pirmas, kai staiga užėjęs galvos skausmas lygiai taip pat staiga nutraukiamas, vos paaiškėjus jo atsiradimo priežasčiai. Kas tai? Kito žmogaus minčių poveikis man? Jo mintys, mąstymas toks stiprus, kad pasiekia net mane? Ir kodėl mane, o ne kitą žmogų? Atsakymas: todėl, kad rašoma man ir galvojama apie mane.

Štai kiek klausimų ir atsakymas tik vienas - kito žmogaus mintys tokios stiprios, kad pasiekia mane ir atsiliepia skausmu. Nustojus kitam žmogui galvoti - skausmas praeina.

Štai kokios svarbios kitų mintys. Galvokite atsargiai apie kitus ir apie save.

Meilė - tai...

Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...

2007 02 22

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.

Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?

*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.

2008 10