Įskaudinta Meilė

Mes sakome „meilė įskaudina“, „meilė išdavė“, o ar gali meilė tai daryti? Arba sakoma: „jo meilė ją įskaudino“. Tai ne meilė skaudina. Meilė – tai jausmas, susidedantis iš daugelio atspalvių – rūpestis, užuojauta, kantrybė, supratimas, ir t.t. tai jausmas, kurį mes pavadinome „meile“. O gal tai tik paprastas žodis? Tiesiog žodis, kuriuo pavadintas jausmas, arba jausmas, kurį mes vadiname šiuo žodžiu. Bet kodėl taip sakome? Jeigu tai tik žodis – tai ar gali jis taip stipriai mus veikti – skaudinti? Gali, jeigu...jeigu kartu su šiuo žodžiu mes gauname supratimą, kad tai skauda. Šiuo atveju („meilė įskaudino“), mes su žodžiu „meilė“ gauname skausmą. Jeigu pradėtume logiškai mąstyti apie tik žodį „meilė“, atrastume daugiau nei tik skausmas – tai privestų iki aiškesnio supratimo, ką reiškia šis žodis ir pasirodytų, kad skausmas tai visai kas kita. Tada „meilė“ atrodytų visai kitaip. Jei ne skausmas - tai gal džiaugsmas, rūpestis, malonumas, gėris. Ir visai ne skausmas. Pabandykite pagalvoti apie tai, kai jus „įskaudina meilė“, gal atrasite ir suprasite žodžio „meilė“ prasmę plačiau?

„Myliu“ – sakome, kai jaučiame jam/jai kažką tokio ypatingo, kurį apsakyti nemokame. O tai tiesiog malonumas būti drauge; laiką praleisti įdomiai; atskubėti į pagalbą patariant kai tai būtina; suprasti jį/ją, kai jam skauda dvasiškai; pajausti, kad jam/jai kažkas negerai dūšioje; nujausti, kad jam/jai gresia kažkas blogo; nuspėti, kad jam/jai gali būti žymiai geriau, jei „patarsite“ tik mintimis, bet ne žodžiu; tai žinojimas, kurio neįmanoma apsakyti, ar gal tiksliau nuojauta, kad jis/ji visada yra ir bus šalia, net jeigu manysi, kad jau viskas turėtų baigtis. Ar tai jautėte kada?....

2015 10 17

BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

Dingusi diena

2008 10 22

Rašau čia dienoraštį. Vakar apėmė gilus liūdesys ir nugrimzdau į save - savo mąstymą, jausmus. Grimzdau ir nugrimzdau kaip inkaras taip giliai, kad net einant namo kartu su A*** tylėjau ir minimum atsakinėjau į klausimus. Tylėjau ir namuose. Jis matė ir bandė aiškinti situaciją. Aš galėjau rėžti atgal, bet tai būtų buvę negražūs žodžiai, kaltinčiau jį, kad jis man negali padėti ir visa kita. Todėl prikandusi liežuvį tylėjau ir lindėjau savyje. Žiūrėjom kiną "Nauja žemė". Žiaurus, bet realistiškas kinas apie nusikaltėlius. Toks tat gyvenimas...




2008 10 27

Ta diena, apie kurią perskaitėte aukščiau, iškrito iš mano gyvenimo. Ar jums taip būna, kad dingsta diena? Ateina nauja diena, o tu manai, kad tai toji vakarykštė. Pasirodo, tai ne toji diena, tai jau nauja diena. Nustebau. Labai nustebau - kaip gali iškristi diena ir tu jos nepameni. Gali. Bandžiau prisiminti ką dariau tą dieną, ką veikiau, kur buvau, su kuo, visus įvykius. Prisiminiau. Aš tą dieną nebuvau ČIA. Aš buvau kažkur kitur - ne toje pačioje vietoje kur būnu kasdieną. Dabar (šiandien) pamenu : taip, buvau ten pat, su tais pačiais žmonėmis. Bet mintimis buvau visai kitur. Mintimis buvau ten, kur kiti negali patekti. Ten galiu būti tik AŠ. Buvau savyje, būsenoje, kurią susikūriau pati. Ji atvėrė mane nuo jūsų pasaulio, tarsi saugojo nuo viso to kas supa mane. Sakau "jūsų", nes dauguma jūsų ten gyvena, ne visi, bet dauguma. O aš tuo metu įsisupau į save pačią, atsitvėriau nuo jūsų minčių, jausmų, norų. Norėjau būti tik su savimi. Norėjau mintimis kalbėti su savimi, pasipasakoti sau ką jaučiu, pasiaiškinti, kodėl su manim elgias taip ir ne kitaip, pabandyti rasti priežastis ir atsakymus į daugelį mane jaudinančių klausimų. Jeigu dieną pamečiau, vadinas, man pavyko. Pavyko, likti tik su savimi. Keista ir tuo pačiu įdomu. Keistas jausmas, kai kitą dieną ieškai prieš tai buvusiosios. Aš nenorėjau, kad dingtų diena. Aš norėjau tik atsiriboti nuo viso to, o, pasirodo, tai ištrynė man dieną iš mano gyvenimo. Svarstau, gerai tai ar ne? Galiu daryti išvadą, kad, jei nori pabūti su savimi, gali, tačiau realybėj tu prarasi dieną. Aišku, gali būti ir ne viena prarasta diena, jų gali būti daug. O kokia tokio praradimo vertė? Ir ar tai praradimas? Tai savęs atradimas, bet.. dienos, laiko praradimas. Ne, laikas buvo skirtas man pačiai - jo nepraradau, dingo tik diena. O atradau žymiai daugiau - save.

Praeitis - jaunystės praradimai

Dabar suprantu ką praradau, ko neteko pažinti, pajausti savo vaikystėje, jaunystėje. Praradau daug ką - knygas apie tų laikų jaunimo gyvenimą, muziką, kurią jie klausėsi. Tik neperseniausiai sužinojau, kad buvo tokie Gėlių vaikai. Gerai, kad apie R.Kalantą žinojau dar jaunystėje. Dabar suprantu, ką praleidau savo vaikystėje ir jaunystėje. Gaila. Bet keliu kitą klausimą - o gal ir gerai, kad praleidau? Netapau narkomane, nesivalkiojau, buvau gera mergaitė, lindėjau namie, klausiau tėvų. Dabar galima tik pafilosofuoti - gerai tai ar blogai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, gerai būtų, jei būčiau žinojusi kas yra tuometinis "kitos spalvos" jaunimas. Tik tuomet man reikėtų būti stipriai viduje, nuovokiai, žinančiai ne vien tik jaunimo “tokį” gyvenimą, bet daug daugiau - reiktų žinoti kokį “blogį” neša uždrausti vaisiai. Tuo metu šie vaisiai buvo slepiami ir draudžiama net viešai kalbėti apie juos, ką jau sakyt, rašyti. Šiais laikais mes daug žinome, o tuomet nieks nieko nežinojo ar turėjo nežinoti. Seka išvada, kad nežinant galima buvo įkliūti kaip reikiant su bandymu realybėje. Tai ir verčia susimąstyti - gal vis tik gerai, kad buvau gera mergaitė tuomet…Tik dabar suvokiu praradimo prasmę, bet tuomet... kažin kaip būt buvę. Kitaip svarstau - būtų įdomu pažinti kitą jaunimo dalį – atsipalaidavusią, gyvenimą vertinančią ne taip kaip didžioji dalis tuometinio jaunimo, būčiau tikrai nustebinta, manyje būt kilę irgi tokie patys jausmai, mintys kaip ir jų, greičiausiai būt patikę ir būčiau pritarusi. Tikiuosi būčiau atrinkusi teigiamus daigus nuo neigiamų, o gal ne? Gal taip būt apsukę galvą naujos mintys ir idėjos, kad būčiau kaip vėjui dvelktelėjus nuskraidinta į tą kitą gyvenimo skylę.

Dabar galiu svarstyti, mąstyti ar gerai, ar blogai buvau auginama, viena tik aišku, ano laiko nesugražinsi. Nesugražinsi nei ano gyvenimo, nei dvasios. Šiuo metu lieka tik šita dvasia, visiškai kitokia nei anoji, o ir mintys šiomis dienomis visiškai kitokios nei būtų anais laikais. Ir iš vis nelabai galiu pasigirti, kad anais laikais mąsčiau, svarsčiau, turėjau savo nuomonę, žinau tik, kad buvau rimta, su savo principais. Bet, ar tai mąstymas? Tai tik mintys, paimtos iš kitų, iš literatūros, knygų, aplinkos, o savųjų buvo labai nedaug. Stebina, kad dabar matau viską kaip ant delno, savo buvusį gyvenimą, suvokimo ir mąstymo stoką, daugelį dalykų, kurių dabar jau tikrai nedaryčiau.

2005 04 20

- pojūčiai, potyriai

Šiandien pirmą kart šiais metais išgirdau čiulbant paukštelį - pirmąjį artėjančio pavasario pranašą. Jo balso skambesys jau seniai įrašytas mano galvoje, tad kasmet jo laukiu. Jis - žemės atsinaujinimo šauklys, kviečiantis prabusti po žiemos miego, apsivalyti ir pakelti galvas, sparnus. Tai pranašas apie naują gyvenimo ratą šiais metais. Labai nudžiugau jį išgirdusi, pasilabinau mintyse ir darban žingsniuoti jau buvo daug linksmiau. Sutikusi bendradarbį, norėjau ir jam pasakyti šią džiugią žinią, tačiau... pamačiau jį per vėlai. Nespėjau. Pėdinau vos ne pasišokėdama, taip gera buvo širdyje – juk pavasaris jau jau alsavo į nugarą, jaučiau jo artėjimo prislopusį aidą, vaizduotėje kilo jo būsimos spalvos, kvapai. Ankstyvas pavasaris man asocijuojasi su vaikų gimimu. Abu gimė būtent pavasarį – dukrelė įžengė į šį pasaulį vasarį, o sūnus kovą, taigi kaip nesijausi laimingas ir švytintis, šie įvykiai dar labiau pripildo mane džiaugsmu ir laime.

**

Vis tik kaip nuostabu, aš galiu matyti, girdėti garsus, aš galiu kalbėti, mane gali girdėti. Ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra nuostabu?! Tas jausmas buvo atėjęs man jau seniau, tačiau šį ryt tai pajutau dar stipriau. Tai buvo ypatingas rytas – jaučiau pakylėjimą viduje, norą apkabinti visą pasaulį, jaučiau didelį troškimą, kad žmonės išgirstų tai, ką aš sakau. Mintyse tyliai nuskubėjo mintis, kad ateityje, jau visai netolimoje, mane išgirs, tikrai išgirs.

O štai vakar, buvo dar ypatingesnė diena. Per vieną dieną pamačiau daug skirtingų jausmų: džiugesį, laimę, meilę ir pyktį, įniršį, apmaudą. Pamačiau kaip Aukščiausiasis juos tvarko. Tai buvo parodyta su manimi ir beveik tuo pačiu metu, tiksliau, pirma vieną - po kelių minučių kitą.

**

Iš darbo grįžau nuostabiai pakilios nuotaikos, eilės sukosi galvoje kaip patrakusios ir net romano kontūrai brėžėsi mintyse. Beeidama tiek susižavėjau tuo, kad net žinutę nusiunčiau savo įkvėpėjui, norėdama pasidalinti užgriuvusiomis mintimis ir jausmais. Namie ruošiausi visa tai išlieti popieriuje ir nenustojau stebėtis savimi - stebėtis tuo, kaip savaime ateina eilės, kaip vyksta kūryba mintyse. O visa tai darau juk ne aš pati - tai daro Jis, iš aukštumų stebėdamas jau ne pirmus metus. Mintyse dėkojau už tokią dovaną.

2005 01 26

Suvaidinti jausmą

Penktadienį pirmą kartą ėjau į operetę – tai buvo viena iš senų didelių mano svajonių. Tačiau... nusivyliau. Kuo galima nusivilti? Vaidyba, aktoriais, salės apstatymu, atmosfera…? Taip, visu tuo ir nusivyliau, nors, tiesą pasakius, mažoje šalelėje toks pagrindinių aktorių dainavimas yra normalus - ne La Skala juk. Bet tik tai ir nieko daugiau. Stebėjau ten daugiau ne operetę, bet…žiūrovus. Mėgdavau tą daryti ir seniau - jie juk irgi vaidina, tik jų scena daug didesnė, o svarbiausia, jie ir patys nežino, kad vaidina, todėl jų aktoriniai sugebėjimai yra tikrai unikalūs, niekas juk taip nesuvaidins kaip tikras gyvenimas. Mes irgi esame aktoriais jame.

Vienas prisiminimas iš savo išgyvenimų staiga iškėlė tokią mintį. Pagalvojau, o ar galima suvaidinti j a u s m ą scenoje, t.y. jį išgyventi lygiai taip pat kaip gyvenime? Padariau išvadą - ne. O gal klystu? Gal yra pasaulyje tokie aktoriai, sugebantys perteikti jausmus? Tuomet, manau, jie turi būt pergyvenę tą jausmą gyvenime ir tokiu stiprumu, kad galima būtų atkartoti scenoje. Kitaip - scenarijaus skaitymas ar pačių aktorių mokymas bus beprasmiškas.

Vis gi, ar įmanoma suvaidinti tikrus jausmus?! Kaip galima vaidinti jausmus? Jausmai ir lieka jausmais. Juos sunku suvokti protu, jie greitai keičiasi, neturi skonio, jų negalima apčiuopti, juos galima tik turėti savyje ir tam tikru gyvenimo momentu išreikšti. Todėl man ir nepavyksta aprašyti (arba pavyksta, bet labai sunkiai) tų tikrųjų jausmų, kuriuos tąsyk išgyvenau.

O kaip operetė? Deja, joje buvo tik v a i d i n i m a s. Tekstas ir grynas jausmų vaidinimas, tikrųjų jausmų jokių. O žiūrovai? Jie liko tokie patys - linksmai leido laiką, juokėsi iš trumpų, paprastų, kasdieninių replikų. Taip ir liko tas pasaulis, niekur nenuėjęs - nei į vieną pusę, nei į kitą. Na, gal ne visi taip stovi, gal aš neteisi? Aš gi nuėjau ir nemažą kelią jau nuėjau į priekį. Gal gi ir tas pasaulis pradės žengti paskui mane pirmuosius žingsnelius, gal gi?! Aš tikiuosi, kad jis išdrįs žengti bent pirmą žingsnį, o po to bus daug lengviau, tikrai lengviau. Tai bus naujas jo kelias, naujas gyvenimas…

2004 lapkritis

Žodis

Vakar mąsčiau – koks vis dėl to galingas yra ž o d i s. Galima jį pasakyti viena intonacija, bet klausantysis jį gali suprasti visiškai kita ir iš vis suprasti s a v a i p, taip kaip jis n o r i suprasti. Vadinas, tardama kiekvieną žodį turiu gerai pagalvoti ir net nuspėti, kaip jis gali būti suprastas. O jeigu nori, kad suprastų teisingai, reikia jį paaiškinti, panašiai kaip leidžiant įstatymus – išleidžia vieną, o, jam įsigaliojus, išgirdę nuomonių apie jį, dar išleidžia komentarus-paaiškinimus. Keistas palyginimas išėjo. 2004 09 24

Apie žodžio svarbą, reikšmę ir stiprumą esame daug girdėję, kaip, pavyzdžiui - "Žodis ne žvirblis, paleisi - nesugausi", "Galvok ką sakai prieš sakydamas" ir kt. Tačiau kai pats pajunti jo galią - suvoki tai visiškai kitaip.

2007 07 19

Vienatvė - vienas ar vienišas

Vienatvė. Kas ji tokia? Koks jausmas būti vienai ir vienišai? Ar ji vieniša ar tik jaučiasi viena, nors šalia jos esame mes – jos dukra ir anūkė? Vieniša ji turėtų jaustis, jei šiame pasaulyje neturėtų artimo, o dabar - kaip? Kaip apibūdinti jos būseną, kai ji lieka namie viena, rytais mums išėjus į darbą ir į mokyklą, arba kai mes abi išvažiuojame? Ji tuomet būna viena, bet ar vieniša? Vienišas gali jaustis ir būdamas tarp žmonių, šitą puikiai žinau, buvau ir jaučiausi. O ji? Mums atėjus namo, ji be perstojo šneka, dalinasi savo girdėtais ir regėtais vaizdiniais, retkarčiais paklausdama kai kokį nereikšmingą klausimą. Ji kalba daug smulkmenų apie viską ir tik ryžtingas mano išėjimas nutraukia jos mintis. Aš noriu suprasti ją. Kartais kyla užuojauta, gailestis, troškimas imti ir apkabinti, tiesiog prisiglausti ar priglausti, nuraminti. Dabar ji negali būti greita, negali lakstyti, pulti ruošti vakarienę, kai ateini namo. Dabar ji jau ne tokia kaip kadaise jaunystėje. Prisiminimai apie tuos laikus verčia mane būti kantria klausytoja, pakančia tuštiems plepalams - ji gi niekur neina ir dienomis būna viena. Na, kartais paskambina kokia draugė arba išsiruošia pati į turgelį, štai ir visos pramogos. Vasara dar būna lengviau, tačiau šaltukui prasidėjus nuotaikos jau pakinta. Kai kartais vakare ji tyliai atidaro kambario duris ir nedrąsiai užduoda kokį klausimą, susigraudinu - ji atrodo tokia bejėgė, gyvenimo ir kūno ligų išvarginta. Tada noris labiau ja rūpintis, globoti, nors dabar sudaryti šiltas ir patogias sąlygas gyventi. Ne kartą svajojau nuvežti ją į sanatoriją – Druskininkus, Birštoną, kur ji nėra niekada buvusi. Ji gal ir važiuotų, nes vasarą vieną kartą išsitarė, kad nėra ten buvus ir norėtų, tačiau dabar ruduo, pasiūlymą atidėsiu vasarai. Nors yra abejonės, ar pasiūlius ji sutiktų, nes jos mintys dažnai blaškosi ir nežino ką atmesti, o su kuo sutikti. O jai, manau, patiktų ten, nors kaip visada rastų begalę neigiamybių. Ji tokia. Tie neigiami nusistatymai kaip tik ir trukdo išgirsti dvasios balsą. Ir iš kur joje tiek daug neigimo? Kartais net keista, rodos visai nėra nei tokios vietos, įvykio, aplinkybės, kuri jai patiktų ir sukeltų šypseną ar pritarimą. Labai jau retai nutinka, kai išgirsti nuostabą gerąją prasme, susižavėjimą ar juoką, lengvą raminantį atodūsį. Ir stebiesi, žmogau, kodėl joje tiek neapykantos, neigiamų nusistatymų, o švelnaus, tylaus supratimo, gal ir ne visai įprastų dalykų priėmimo, trūksta. Nėra pritarimo tam, kas naujoviška, originalu, tiesiog visur turi vyrauti senobiškas kuklumas ir etiketas, anų laikų apranga ir šukuosena, vyrų ir moterų santykių Smetonos metų dvelksmas. Jei turėsi tokias pažiūras, jaunimo nelabai suprasi. Jaunimas tai stums, o tu linguosi galva ir kartosi visų vyresnių kartų sakinį: "O mano metais tai buvo visiškai ne taip..."

<<...>>

Kiek supratau iš savo gyvenimo patirties, mes turime išmokti būti vieni. Kai gyvename dėl kitų arba gyvename su kažkuo net neįsivaizduojam, kad kažkada galime likti vieni. O būtina suvokti, kad viskas keičiasi ir bet kada gali likti vienas. Gerai, jei nespėjote priprasti arba nebuvo palankių aplinkybių, kad įprastumėt būti ne vieni ir jūs net neturėjote laiko susimąstymui apie vienatvės dienas. Vadinasi, jums net nereikės mokytis būti vienam, jūs viską ir taip jau žinosite ir suprasite. Suprasite, kad esate vieni ir būsite. Arba, gyvendami ne vieni, turite išmokti jausti atstumą, kuris neleistų įsijausti į kito pergyvenimus, jausmus. Taip jūs išmoksite gyventi vieni, ne vieniši, bet vieni. Ir kai ateis laikas būti vienam, jūs žinosite kas tai, o svarbiausia - būsite pasiruošę tam. Tai gal ir sunku, bet būtina. Priešingu atveju, atėjus laikui gyventi vienam, jausitės palikti, niekam nereikalingi. Bet taip nėra - gyvenimas būna įvairus, tik reikia jį pažinti ir priimti...

2007 07 02

Meilė - tai...

Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...

2007 02 22

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.

Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?

*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.

2008 10