Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

Praeitis - jaunystės praradimai

Dabar suprantu ką praradau, ko neteko pažinti, pajausti savo vaikystėje, jaunystėje. Praradau daug ką - knygas apie tų laikų jaunimo gyvenimą, muziką, kurią jie klausėsi. Tik neperseniausiai sužinojau, kad buvo tokie Gėlių vaikai. Gerai, kad apie R.Kalantą žinojau dar jaunystėje. Dabar suprantu, ką praleidau savo vaikystėje ir jaunystėje. Gaila. Bet keliu kitą klausimą - o gal ir gerai, kad praleidau? Netapau narkomane, nesivalkiojau, buvau gera mergaitė, lindėjau namie, klausiau tėvų. Dabar galima tik pafilosofuoti - gerai tai ar blogai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, gerai būtų, jei būčiau žinojusi kas yra tuometinis "kitos spalvos" jaunimas. Tik tuomet man reikėtų būti stipriai viduje, nuovokiai, žinančiai ne vien tik jaunimo “tokį” gyvenimą, bet daug daugiau - reiktų žinoti kokį “blogį” neša uždrausti vaisiai. Tuo metu šie vaisiai buvo slepiami ir draudžiama net viešai kalbėti apie juos, ką jau sakyt, rašyti. Šiais laikais mes daug žinome, o tuomet nieks nieko nežinojo ar turėjo nežinoti. Seka išvada, kad nežinant galima buvo įkliūti kaip reikiant su bandymu realybėje. Tai ir verčia susimąstyti - gal vis tik gerai, kad buvau gera mergaitė tuomet…Tik dabar suvokiu praradimo prasmę, bet tuomet... kažin kaip būt buvę. Kitaip svarstau - būtų įdomu pažinti kitą jaunimo dalį – atsipalaidavusią, gyvenimą vertinančią ne taip kaip didžioji dalis tuometinio jaunimo, būčiau tikrai nustebinta, manyje būt kilę irgi tokie patys jausmai, mintys kaip ir jų, greičiausiai būt patikę ir būčiau pritarusi. Tikiuosi būčiau atrinkusi teigiamus daigus nuo neigiamų, o gal ne? Gal taip būt apsukę galvą naujos mintys ir idėjos, kad būčiau kaip vėjui dvelktelėjus nuskraidinta į tą kitą gyvenimo skylę.

Dabar galiu svarstyti, mąstyti ar gerai, ar blogai buvau auginama, viena tik aišku, ano laiko nesugražinsi. Nesugražinsi nei ano gyvenimo, nei dvasios. Šiuo metu lieka tik šita dvasia, visiškai kitokia nei anoji, o ir mintys šiomis dienomis visiškai kitokios nei būtų anais laikais. Ir iš vis nelabai galiu pasigirti, kad anais laikais mąsčiau, svarsčiau, turėjau savo nuomonę, žinau tik, kad buvau rimta, su savo principais. Bet, ar tai mąstymas? Tai tik mintys, paimtos iš kitų, iš literatūros, knygų, aplinkos, o savųjų buvo labai nedaug. Stebina, kad dabar matau viską kaip ant delno, savo buvusį gyvenimą, suvokimo ir mąstymo stoką, daugelį dalykų, kurių dabar jau tikrai nedaryčiau.

2005 04 20

Kur einu aš, kur eini tu, žmonija...

Kur eini žmonija, ko sieki šioje planetoje? Kas galėtų atsakyti, jei visi žmonės atskirai eina savais keliais? O visas pasaulis tada kur? Kurią kryptį jam pasirinkti, jei jų visa galybė. Laimei, aš jau radau kelią - tokį, apie kurį svajojau. Tiksliau ne radau, bet davė laimę jį surasti. Tai dovana. O tas kelias - tai pažinimas savęs ir mane supančio pasaulio. O, koks jis įdomus ir nuostabus tas anas pasaulis! Tai žinojau seniau, tačiau giliau ir rimčiau suvokiau tik prieš trejus metus. Tuomet, kai išmokau stebėti, analizuoti, lyginti, mąstyti, suvokti. Taip, to reikėjo mokytis (beje, mokymasis vis tęsiasi). Tik mokymasis vyko labai žaibiškai ir... efektyviai.
Žmones stebėdavau ir seniau. Buvo įdomu matyti jų nuotaikų kaitą veiduose, elgesio pokyčius priklausomai nuo aplinkybių, tačiau dabar tai daryti pasidarė žymiai įdomiau. Tačiau suvokiau svarbiausią dalyką - norint pažinti kitus, pirma reikia pažinti save.
Tądien ėjau namo ir mintyse sukosi vienos moters žodžiai – „reikia mylėti save“, ištarti po to, kai ji atsipeikėjo iš komos ir grįžo į gyvenimą. „Mylėti save“ – ši mintis moteriai buvo svetima. Ji, gyveno kitiems, dalino save visiems kiek galėjo ir kiek turėjo. Ir tik atgimus iš naujo, realaus pasaulio suvokimas pakito. Moteris tapo ne tokia jautri aplinkiniams, pradėjo suvokti save, savo būties prasmę. Atsisuko į save, suprato, kad save taip pat reikia mylėti ir gal net labiau nei kitus. Supratimas atėjo tada, kai moteris pažino kitą pasaulį - anapus, egzistuojantį už šio realaus. Dabar aš jau galėjau suprasti tos moters jausmus, nes jaučiausi panašiai. Toks jausmas atėjo tuomet, kai pradėjau bendrauti su savo dvasia (tiksliau apibūdinti negaliu). Ilgus metus ji buvo užgožta, apleista, gal net pamiršta. Vidus buvo tuščias, negyvas, o gal tik pradėjęs merdėti. Norėjosi visa tai prikelti, pripildyti dvasią, atgaivinti sielą. Jaučiau bendravimo, manęs supratimo trūkumą. Norėjosi atrasti žmonių, kurie užpildytų ir net perpildytų mano esybę savo mintimis, žiniomis, gal net jausmais. Išmokusi bendrauti su dvasia pasikeičiau. Realų pasaulį, žmonių elgesį, pojūčius, jausmus pradėjau suvokti kitaip - skirtingai nei seniau. Dabar jie buvo tarsi už kito pasaulio ribos. Aš - viename, jie – kitame. Pradėjau juos vertinti tarsi iš šono, tarsi iš savo kitoniško pasaulio. O gal jie buvo kitoniškame, ne aš? Pradėjau matyti savo kūną, savo gyvenimą, pradėjau labiau rūpintis sveikata. Norėjosi vis labiau atrasti, pažinti, pajausti. Kilo klausimai - kur aš esu, kur jau atėjau, kokia gyvenimo prasmė ar esmė, ką dar galiu duoti kitiems, jei dar turiu ką duoti ir ar kiti norės paimti tai ką turiu - gal jie jau turi tai?

2004 m. rugsėjo mėn.

Ar reikalingas Mokytojas, Vadovas pažįstant save

Siekis tobulėti - visada yra geras troškimas, tačiau, kai esi šio kelio pradžioje, visada būtinas geresnis nei tu žinovas, vadinčiau, mokytojas, vadovas. Žymiai geriau, kai yra tas, kuris pataria bet kokioje situacijoje, o retkarčiais net pasuka tavo kryptį į kitokią pusę, nei tu manei esant teisinga tąją, kuria pats ėjai. Tuomet kelias link tobulėjimo palengvėja, atsiveria tokie tavo sugebėjimai, kurių tu net neįsivaizdavai turįs. Tai atveda netgi prie stebuklų - visai normalių stebuklų (nėra kito apibūdinimo).

Kažkada galvoje buvo begalė minčių, pastoviai plakiausi jose ir kas dieną atsakymai į kylančius klausimus kisdavo. Ateidavo nusivylimas savimi, gyvenimu... Skaičiau knygose, kad savęs ieškojimas tai gerai, kad tai tobulėjimas, bet akivaizdžiai mačiau, kad tai veda į nusivylimą - kaip gi aš nesugebu rasti atsakymų, o jeigu randu man jie netinka, nes vėliau nepasitvirtina. Toks blaškymasis veikė neigiamai mane. Dabar galiu pasakyti, kad radau atsakymus į klausimus. Svarbiausia tai, kad išmokau iškelti klausimus ir išmokau sulaukti atsakymų. Svarbiausia - išmokau mąstyti, ne vien skaityti ir rinkti žinias. Išmokau matyti visaapimantį vaizdą (globalų), o tai moko rasti ryšius, sąveikas. Visa tai skatina stebėti, pažinti, atrasti. Kiekvienas atradimas kas kartą sukelia džiaugsmo, didžiavimosi ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tame suvoki tobulėjimo esmę, gyvenimo prasmę. Nepavyktų tai man vienai, tikrai ne - vis dar būčiau blaškymesi, ieškojime. Aš turiu pagalbininką, mokytoją, vadovą, kuris man padeda. Jis reikalingas, jei nesi stiprus. Kai patampi stipriu pats iš savęs, tada gali padėti patarti kitiems. Apie tai, koks turi būti mokytojas, vadovas - jau kita tema.

2014 03 20 (pirminis įrašas 2006 04-05)

Meilė - tai...

Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...

2007 02 22

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.

Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?

*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.

2008 10