BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

Minčių kelias = Galvos skausmas

Jau seniai taip skaudėjo galvą. Taip giliai gręžia, rodos plyšta. Skausmas aštrus ir tik kairėje viršugalvio dalyje. Po kelių sekundžių pereina viršugalvio paviršium ir skaudžiau įduria tik keliose vietose. Skausmas pasidaro nepakenčiamas. Mėginu atsipalaiduoti - nepraeina. Mėginu spėti - kodėl jis taip staiga atsirado? Juk jau net nepamenu kada taip stipriai skaudėjo. Mintyse pradedu galvoti apie visus man artimus žmones, pažįstamus, draugus, bendradarbius ir šiaip man žinomus asmenis. Ir kodėl kažkas turėtų mane prisiminti, o tuo labiau galvoti apie mane? Skausmas lieka panašus. Retsykiais apsilpsta, retsykiais paaštrėja. Vienu metu net iki pykinimo buvo priėjęs. Tikiuosi darbas nuvys jį užmarštin. Pradedu skaityti tekstus ir bandau aprašyti reikiamus straipsnius. Galgi taip nuvysiu skausmą, kitomis mintimis. Deja... Nutariu nedirbti kol kas ir atidarau savo internetinio pašto dėžutę. Ir randu laišką. Laiškas nuo moters, su kuria neseniai susipažinau viename diskusijų tinklapyje. Pasikalbėjome ir ši atskleidė man įdomių faktų iš savo gyvenimo. Vėliau pasiguodė turinti bėdų. Paprašė pabūti klausytoja ir padėti susiprasti, kas vyksta jos gyvenime. Neatsisakiau ir įsileidau į save jos gyvenimo supratimą. Taip pradėjome bendrauti ir štai - laiškas.

Skaičiau, kaip visada, įsijautusi, jos rūpesčiai nugulė į mano vidų. Vaizduote kūriau jos jausmų, potyrių, pergyvenimų paletę. Perskaičius netrumpą laišką, staiga atsitokėjau, kad galvos skausmo kaip nebūta. Galva, kaip ir iki tol, visai gerai galvojanti, neskaudanti. Keista. Keista, nes visai nepagalvojau, kad nuo kažkieno minčių man gali taip skaudėti galvą.

Kodėl manau, kad nuo tos moters minčių? Galima būtų sakyti, kad paprasčiausias sutapimas, bet kodėl tada skausmas baigėsi būtent tuomet, kai gavau laišką? Ir tas atvejis ne pirmas, kai staiga užėjęs galvos skausmas lygiai taip pat staiga nutraukiamas, vos paaiškėjus jo atsiradimo priežasčiai. Kas tai? Kito žmogaus minčių poveikis man? Jo mintys, mąstymas toks stiprus, kad pasiekia net mane? Ir kodėl mane, o ne kitą žmogų? Atsakymas: todėl, kad rašoma man ir galvojama apie mane.

Štai kiek klausimų ir atsakymas tik vienas - kito žmogaus mintys tokios stiprios, kad pasiekia mane ir atsiliepia skausmu. Nustojus kitam žmogui galvoti - skausmas praeina.

Štai kokios svarbios kitų mintys. Galvokite atsargiai apie kitus ir apie save.

Dingusi diena

2008 10 22

Rašau čia dienoraštį. Vakar apėmė gilus liūdesys ir nugrimzdau į save - savo mąstymą, jausmus. Grimzdau ir nugrimzdau kaip inkaras taip giliai, kad net einant namo kartu su A*** tylėjau ir minimum atsakinėjau į klausimus. Tylėjau ir namuose. Jis matė ir bandė aiškinti situaciją. Aš galėjau rėžti atgal, bet tai būtų buvę negražūs žodžiai, kaltinčiau jį, kad jis man negali padėti ir visa kita. Todėl prikandusi liežuvį tylėjau ir lindėjau savyje. Žiūrėjom kiną "Nauja žemė". Žiaurus, bet realistiškas kinas apie nusikaltėlius. Toks tat gyvenimas...




2008 10 27

Ta diena, apie kurią perskaitėte aukščiau, iškrito iš mano gyvenimo. Ar jums taip būna, kad dingsta diena? Ateina nauja diena, o tu manai, kad tai toji vakarykštė. Pasirodo, tai ne toji diena, tai jau nauja diena. Nustebau. Labai nustebau - kaip gali iškristi diena ir tu jos nepameni. Gali. Bandžiau prisiminti ką dariau tą dieną, ką veikiau, kur buvau, su kuo, visus įvykius. Prisiminiau. Aš tą dieną nebuvau ČIA. Aš buvau kažkur kitur - ne toje pačioje vietoje kur būnu kasdieną. Dabar (šiandien) pamenu : taip, buvau ten pat, su tais pačiais žmonėmis. Bet mintimis buvau visai kitur. Mintimis buvau ten, kur kiti negali patekti. Ten galiu būti tik AŠ. Buvau savyje, būsenoje, kurią susikūriau pati. Ji atvėrė mane nuo jūsų pasaulio, tarsi saugojo nuo viso to kas supa mane. Sakau "jūsų", nes dauguma jūsų ten gyvena, ne visi, bet dauguma. O aš tuo metu įsisupau į save pačią, atsitvėriau nuo jūsų minčių, jausmų, norų. Norėjau būti tik su savimi. Norėjau mintimis kalbėti su savimi, pasipasakoti sau ką jaučiu, pasiaiškinti, kodėl su manim elgias taip ir ne kitaip, pabandyti rasti priežastis ir atsakymus į daugelį mane jaudinančių klausimų. Jeigu dieną pamečiau, vadinas, man pavyko. Pavyko, likti tik su savimi. Keista ir tuo pačiu įdomu. Keistas jausmas, kai kitą dieną ieškai prieš tai buvusiosios. Aš nenorėjau, kad dingtų diena. Aš norėjau tik atsiriboti nuo viso to, o, pasirodo, tai ištrynė man dieną iš mano gyvenimo. Svarstau, gerai tai ar ne? Galiu daryti išvadą, kad, jei nori pabūti su savimi, gali, tačiau realybėj tu prarasi dieną. Aišku, gali būti ir ne viena prarasta diena, jų gali būti daug. O kokia tokio praradimo vertė? Ir ar tai praradimas? Tai savęs atradimas, bet.. dienos, laiko praradimas. Ne, laikas buvo skirtas man pačiai - jo nepraradau, dingo tik diena. O atradau žymiai daugiau - save.