Mano pastebėjimai skaitant knygą “Bilietas į Kitokį pasaulį”

Kas yra ši knyga? Ką ji man atskleidė ir dar atskleis? Man ši knyga yra minčių gavimo šaltinis, ji paskatino mane mąstyti, plačiau suvokti aplinką, joje vykstančius reiškinius, o pirmiausia išmoko pažinti save pačią. Kai pradėjau skaityti, žinojau, kad turiu tinkamai nusiteikti, turi ateiti jausmas, kad būtent šiuo metu turiu pradėti ją skaityt. Tinkamas pasiruošimas davė ir reikiamų rezultatų - skaitydama pradėjau jausti, kad kuriasi visai kitokios, naujos mintys, kurias pradėjau užrašinėti į knygelę ir tai tarsi papildė skaitomą knygą. Pradėjau žymėtis knygos vietas, kuriose man kildavo kažkokios iki tol nebūtos mintys, palyginimai, pamąstymai apie tuos dalykus, kurių nebuvo rašoma knygoje. Mano mintys pradėjo papildyti knygoje esančiąsias. Pradėjau jausti, kad laikas kinta - tarsi prailgėja, nejučiom sustojusi ir nukreipusi žvilgsnį į šoną pajutau, kad skaitau jau labai ilgai. Jaučiau kaip įgaunu energijos ir įkvėpimas rašyti, tik jau savas mintis, didėja. Tai nuostabus jausmas. Knygos skaitymas skatino neįdedant didelių pastangų sakinys po sakinio stabtelti ir pagalvoti apie ką tai, kas norėta pasakyti, koks čia gilesnis supratimas, kas užkoduota po šiuo tekstu. O vienas momentas buvo ypač unikalus mano skaityme. Staiga nelauktai pajutau, kad skaitau savo pačios parašytą knygą - esu skaitytojas, skaitantis jau mano knygą. Atėjo jausmas, ką jaustų skaitytojas, skaitantis mano sukurtą/parašytą knygą. Tokia netikėta būsena mane labai nustebino ir kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai ir nustebino, ir sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano pačios gyvenimą, apie galimą mano kūrinį. Tai nudžiugino ir buvo tikrai geras jausmas. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Savo minčių, įžvalgų užrašymas mano padėjo pažinti save, savo asmenybės savybes, išskirti teigiamas ir pamatyti neigiamas, kurių pirmiau nemačiau ir nesupratau.  Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais tapo labai svarbiu ir reikšmingu, tuo pačiu atėjo mintys, kas tą knygą turėtų skaityti ir suprasti viską panašiai kaip aš ar dar greičiau ir skleistų ją, platintų tolyn ir platyn, bet ne laikytų su savimi. Juk mūsų vidinis pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mumis, jis išplinta, net jeigu to ir nenorime. Tad laikykime jį teisingą, švarų, tyrą ir skleiskite tik tokį.

Knygyne "Keista" - Užupyje arba e.knygyne super  lt 

Daugiau paskaityti apie knygą galite autoriaus tinklapyje "Minčių fontanas", ten rasite ir daug įdomių autoriaus minčių įvairiomis temomis. O taip pat "Facebook"

Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

Minčių kelias = Galvos skausmas

Jau seniai taip skaudėjo galvą. Taip giliai gręžia, rodos plyšta. Skausmas aštrus ir tik kairėje viršugalvio dalyje. Po kelių sekundžių pereina viršugalvio paviršium ir skaudžiau įduria tik keliose vietose. Skausmas pasidaro nepakenčiamas. Mėginu atsipalaiduoti - nepraeina. Mėginu spėti - kodėl jis taip staiga atsirado? Juk jau net nepamenu kada taip stipriai skaudėjo. Mintyse pradedu galvoti apie visus man artimus žmones, pažįstamus, draugus, bendradarbius ir šiaip man žinomus asmenis. Ir kodėl kažkas turėtų mane prisiminti, o tuo labiau galvoti apie mane? Skausmas lieka panašus. Retsykiais apsilpsta, retsykiais paaštrėja. Vienu metu net iki pykinimo buvo priėjęs. Tikiuosi darbas nuvys jį užmarštin. Pradedu skaityti tekstus ir bandau aprašyti reikiamus straipsnius. Galgi taip nuvysiu skausmą, kitomis mintimis. Deja... Nutariu nedirbti kol kas ir atidarau savo internetinio pašto dėžutę. Ir randu laišką. Laiškas nuo moters, su kuria neseniai susipažinau viename diskusijų tinklapyje. Pasikalbėjome ir ši atskleidė man įdomių faktų iš savo gyvenimo. Vėliau pasiguodė turinti bėdų. Paprašė pabūti klausytoja ir padėti susiprasti, kas vyksta jos gyvenime. Neatsisakiau ir įsileidau į save jos gyvenimo supratimą. Taip pradėjome bendrauti ir štai - laiškas.

Skaičiau, kaip visada, įsijautusi, jos rūpesčiai nugulė į mano vidų. Vaizduote kūriau jos jausmų, potyrių, pergyvenimų paletę. Perskaičius netrumpą laišką, staiga atsitokėjau, kad galvos skausmo kaip nebūta. Galva, kaip ir iki tol, visai gerai galvojanti, neskaudanti. Keista. Keista, nes visai nepagalvojau, kad nuo kažkieno minčių man gali taip skaudėti galvą.

Kodėl manau, kad nuo tos moters minčių? Galima būtų sakyti, kad paprasčiausias sutapimas, bet kodėl tada skausmas baigėsi būtent tuomet, kai gavau laišką? Ir tas atvejis ne pirmas, kai staiga užėjęs galvos skausmas lygiai taip pat staiga nutraukiamas, vos paaiškėjus jo atsiradimo priežasčiai. Kas tai? Kito žmogaus minčių poveikis man? Jo mintys, mąstymas toks stiprus, kad pasiekia net mane? Ir kodėl mane, o ne kitą žmogų? Atsakymas: todėl, kad rašoma man ir galvojama apie mane.

Štai kiek klausimų ir atsakymas tik vienas - kito žmogaus mintys tokios stiprios, kad pasiekia mane ir atsiliepia skausmu. Nustojus kitam žmogui galvoti - skausmas praeina.

Štai kokios svarbios kitų mintys. Galvokite atsargiai apie kitus ir apie save.

Dingusi diena

2008 10 22

Rašau čia dienoraštį. Vakar apėmė gilus liūdesys ir nugrimzdau į save - savo mąstymą, jausmus. Grimzdau ir nugrimzdau kaip inkaras taip giliai, kad net einant namo kartu su A*** tylėjau ir minimum atsakinėjau į klausimus. Tylėjau ir namuose. Jis matė ir bandė aiškinti situaciją. Aš galėjau rėžti atgal, bet tai būtų buvę negražūs žodžiai, kaltinčiau jį, kad jis man negali padėti ir visa kita. Todėl prikandusi liežuvį tylėjau ir lindėjau savyje. Žiūrėjom kiną "Nauja žemė". Žiaurus, bet realistiškas kinas apie nusikaltėlius. Toks tat gyvenimas...




2008 10 27

Ta diena, apie kurią perskaitėte aukščiau, iškrito iš mano gyvenimo. Ar jums taip būna, kad dingsta diena? Ateina nauja diena, o tu manai, kad tai toji vakarykštė. Pasirodo, tai ne toji diena, tai jau nauja diena. Nustebau. Labai nustebau - kaip gali iškristi diena ir tu jos nepameni. Gali. Bandžiau prisiminti ką dariau tą dieną, ką veikiau, kur buvau, su kuo, visus įvykius. Prisiminiau. Aš tą dieną nebuvau ČIA. Aš buvau kažkur kitur - ne toje pačioje vietoje kur būnu kasdieną. Dabar (šiandien) pamenu : taip, buvau ten pat, su tais pačiais žmonėmis. Bet mintimis buvau visai kitur. Mintimis buvau ten, kur kiti negali patekti. Ten galiu būti tik AŠ. Buvau savyje, būsenoje, kurią susikūriau pati. Ji atvėrė mane nuo jūsų pasaulio, tarsi saugojo nuo viso to kas supa mane. Sakau "jūsų", nes dauguma jūsų ten gyvena, ne visi, bet dauguma. O aš tuo metu įsisupau į save pačią, atsitvėriau nuo jūsų minčių, jausmų, norų. Norėjau būti tik su savimi. Norėjau mintimis kalbėti su savimi, pasipasakoti sau ką jaučiu, pasiaiškinti, kodėl su manim elgias taip ir ne kitaip, pabandyti rasti priežastis ir atsakymus į daugelį mane jaudinančių klausimų. Jeigu dieną pamečiau, vadinas, man pavyko. Pavyko, likti tik su savimi. Keista ir tuo pačiu įdomu. Keistas jausmas, kai kitą dieną ieškai prieš tai buvusiosios. Aš nenorėjau, kad dingtų diena. Aš norėjau tik atsiriboti nuo viso to, o, pasirodo, tai ištrynė man dieną iš mano gyvenimo. Svarstau, gerai tai ar ne? Galiu daryti išvadą, kad, jei nori pabūti su savimi, gali, tačiau realybėj tu prarasi dieną. Aišku, gali būti ir ne viena prarasta diena, jų gali būti daug. O kokia tokio praradimo vertė? Ir ar tai praradimas? Tai savęs atradimas, bet.. dienos, laiko praradimas. Ne, laikas buvo skirtas man pačiai - jo nepraradau, dingo tik diena. O atradau žymiai daugiau - save.

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16

<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02

<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis

2005 02 09

<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis

2005 02 22

Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.

2005 03 03

Žodis

Vakar mąsčiau – koks vis dėl to galingas yra ž o d i s. Galima jį pasakyti viena intonacija, bet klausantysis jį gali suprasti visiškai kita ir iš vis suprasti s a v a i p, taip kaip jis n o r i suprasti. Vadinas, tardama kiekvieną žodį turiu gerai pagalvoti ir net nuspėti, kaip jis gali būti suprastas. O jeigu nori, kad suprastų teisingai, reikia jį paaiškinti, panašiai kaip leidžiant įstatymus – išleidžia vieną, o, jam įsigaliojus, išgirdę nuomonių apie jį, dar išleidžia komentarus-paaiškinimus. Keistas palyginimas išėjo. 2004 09 24

Apie žodžio svarbą, reikšmę ir stiprumą esame daug girdėję, kaip, pavyzdžiui - "Žodis ne žvirblis, paleisi - nesugausi", "Galvok ką sakai prieš sakydamas" ir kt. Tačiau kai pats pajunti jo galią - suvoki tai visiškai kitaip.

2007 07 19