Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16

<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02

<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis

2005 02 09

<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis

2005 02 22

Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.

2005 03 03