Rodomi pranešimai su žymėmis asmenybė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis asmenybė. Rodyti visus pranešimus

Neužgožkite Manęs

Ar visi gali būti vadovais? Ar visi gali būti ryžtingais, drąsiais? Ar visi gali būti nuoširdžiais, jautriais? Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja atsakyti į visus šiuos klausimus - taip. Kas reikalauja? Šiuolaikinis gyvenimas. O kodėl gyvenimas turi skirstymą - šiuolaikinis, ankstesnis, praeitas, ateities? Gyvenimas juk ir yra gyvenimas, tik jo aplinkybės keičiasi - vienu laikotarpiu vyksta ekonomikos pakilimas, kitu - finansų smukimas, ateityje - gali vykti dar kažkas. O, ar gyvenimas yra tik ekonomika, finansai, politika? O, ar gyvenime nėra jausmų, charakterių, asmenybių, nuotaikų? Pamiršome, kad gyvenimas turi ir šias savybes. Ar pamiršome, ar nematome, ar nepastebime, ar mums kas nors ištrynė iš supratimo, iš suvokimo, iš atminties? Tad gal prisiminkime, juk tai yra vienas svarbiausių gyvenimo dalykų/savybių. Gal kas manote, kad jums nėra tai svarbu ar būtina žinoti, tačiau jūs klystate. Taip nėra. Taisykite savo supratimą. Tai atsakymas tiems, kurie vadovaujasi Šiuolaikiniu gyvenimu. Tiems, kurie nenori matyti kitų gyvenimo savybių. Jiems gal patogiau jų nematyti ir paprasčiau vadovautis gyvenimu kitaip? Kodėl mes visi turime jų klausyti? Ar mes neturime savo mąstymo, savo nuomonių, savo supratimo? Ar mes negalime turėti Savęs? - tai yra mano asmenybė, mano supratimas, mano suvokimas, mano gyvenimas, mano patirtis. Aš pats noriu pažinti, noriu suprasti, aš pats matau ir turiu susiprasti savyje pirmiausia, po to aplinkoje, po to pasaulyje. Neužgožkite manęs, mano sampratos apie tai savo moralizuojančiais pasakymais ką aš privalau. Aš neprivalau ir nenoriu, kad man būtų įsakinėjama, nurodinėjama. Aš turiu eiti pats, pažinti, klysti, mokytis.

Rūta A.
2016 06 28 



Kviečiame į ypatingą kelionę - knygos pristatymą 2014 m. lapkričio 14 d.


RENGINYS JAU ĮVYKO
KVIETIMAS į ypatingą kelionę - renginį Vilniaus mokytojų namuose Svetainėje
2014 m. lapkričio 14 d. 18 val.



Kviečiame į ypatingą kelionę. Norite prisijungti? Tuomet siūlome:

Įjungti: vaizduotę, smalsumą, atidumą, atsipalaidavimą (kartais) ir visus teigiamus jutiklius.

  Išjungti: nusistatymus, nuomonę (na, šiek tiek) ir visus neigiamus dirgiklius.

Tai lyg ypatinga kelionė, kuri vyks per realias vietoves, taip pat nerealias, fantastiškas, bet įmanomas. Pabuvosite įvairiuose laikuose nuo tolimos praeities iki tolimos ateities. Kelionė neapsiribos išoriniu pasauliu, bet giliai nusitęs ir į vidinį.
Skaitytojai galės ne tik keliauti, bet ir gauti dovanų - suvenyrų iš aplankytų šalių: minčių, idėjų, atradimų, patyrimų, sugebėjimų.

Kelionės vadovas knygos autorius

Maloniai kviečiame prisijungti!

REGISTRUOTIS Į RENGINĮ Facebooke

Ką pasakoja autorius apie knygą - knygos reikšmė, prasmė, tikslas, ir....


Ką suteikė man knyga? Ką išmokau, supratau, pajutau?

Knyga – padėjo pažinti savo asmenybę: teigiamas ir neigiamas savybes, pojūčius, būsenas, jausti savo kūną. Išmokė dirbti su mintimis: savomis ir ateinančiomis, jausti jas, atskirti savąsias nuo ateinančių-svetimų, padėjo lavinti mąstymą, išmokė matyti aplinkoje vykstančius reiškinius, susieti juos vieną su kitu - matyti jų visumą. Išmokė pamatyti ryšius tarp reiškinių, įvykių. Knygą pradėjau skaityti, kai pajutau, kad atėjo tam laikas. Žinojau, kad turiu nusiteikti.  Skaitydama jutau, kaip "ateina" naujos mintys, vaizdiniai, palyginimai. Jas užsirašinėjau atskirai knygelėje ir tai tapo skaitomos knygos papildymu. Kai kurias man svarbias vietas žymėjausi atskirai. Pajutau kaip kinta laikas - jis plėtėsi, laikrodis rodė, kad praėjo visai nedaug, tačiau pati jaučiau kitaip. Pradėjo atsirasti naujos mintys, kurias norėjosi užsirašyti, besigaminanti energija skatino kurti, atsirado įkvėpimas. Nuostabus jausmas. Vienu momentu atėjo suvokimas, kad lyg skaityčiau savo pačios knygą, bet skaitau ne aš, o kažkas kitas. Ta būsena buvo visai nelaukta ir netikėta. Kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano gyvenimą. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Kilo noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais. Atėjo supratimas, kad tą knygą reikia skleisti kitiems, nes ji duoda daug teigiamų atradimų, kuriuos būtinai turi sužinoti ir patirti visi.  Siūlau paskaityti šią knygą ir patirti patiems.

Knygą galite rasti knygyne "Humanitas" Vilniuje arba pas autorių 


Daugiau informacijos paskaitykite facebooke , čia galite paklausti autoriaus, pasidalinti savo mintimis, tiesiog pabendrauti ir surasti bendraminčių.

Mano pastebėjimai skaitant knygą “Bilietas į Kitokį pasaulį”


Kas yra ši knyga? Ką ji man atskleidė ir dar atskleis? Man ši knyga yra minčių gavimo šaltinis, ji paskatino mane mąstyti, plačiau suvokti aplinką, joje vykstančius reiškinius, o pirmiausia išmoko pažinti save pačią. Kai pradėjau skaityti, žinojau, kad turiu tinkamai nusiteikti, turi ateiti jausmas, kad būtent šiuo metu turiu pradėti ją skaityt. Tinkamas pasiruošimas davė ir reikiamų rezultatų - skaitydama pradėjau jausti, kad kuriasi visai kitokios, naujos mintys, kurias pradėjau užrašinėti į knygelę ir tai tarsi papildė skaitomą knygą. Pradėjau žymėtis knygos vietas, kuriose man kildavo kažkokios iki tol nebūtos mintys, palyginimai, pamąstymai apie tuos dalykus, kurių nebuvo rašoma knygoje. Mano mintys pradėjo papildyti knygoje esančiąsias. Pradėjau jausti, kad laikas kinta - tarsi prailgėja, nejučiom sustojusi ir nukreipusi žvilgsnį į šoną pajutau, kad skaitau jau labai ilgai. Jaučiau kaip įgaunu energijos ir įkvėpimas rašyti, tik jau savas mintis, didėja. Tai nuostabus jausmas. Knygos skaitymas skatino neįdedant didelių pastangų sakinys po sakinio stabtelti ir pagalvoti apie ką tai, kas norėta pasakyti, koks čia gilesnis supratimas, kas užkoduota po šiuo tekstu. O vienas momentas buvo ypač unikalus mano skaityme. Staiga nelauktai pajutau, kad skaitau savo pačios parašytą knygą - esu skaitytojas, skaitantis jau mano knygą. Atėjo jausmas, ką jaustų skaitytojas, skaitantis mano sukurtą/parašytą knygą. Tokia netikėta būsena mane labai nustebino ir kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai ir nustebino, ir sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano pačios gyvenimą, apie galimą mano kūrinį. Tai nudžiugino ir buvo tikrai geras jausmas. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Savo minčių, įžvalgų užrašymas mano padėjo pažinti save, savo asmenybės savybes, išskirti teigiamas ir pamatyti neigiamas, kurių pirmiau nemačiau ir nesupratau.  Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais tapo labai svarbiu ir reikšmingu, tuo pačiu atėjo mintys, kas tą knygą turėtų skaityti ir suprasti viską panašiai kaip aš ar dar greičiau ir skleistų ją, platintų tolyn ir platyn, bet ne laikytų su savimi. Juk mūsų vidinis pasaulis neprasideda ir nesibaigia su mumis, jis išplinta, net jeigu to ir nenorime. Tad laikykime jį teisingą, švarų, tyrą ir skleiskite tik tokį.





Knygyne "Keista" - Užupyje arba e.knygyne super  lt 

Daugiau paskaityti apie knygą galite autoriaus tinklapyje "Minčių fontanas", ten rasite ir daug įdomių autoriaus minčių įvairiomis temomis. O taip pat "Facebook"

BALANDĖ


Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.
Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??
*
Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.
*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.
Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...
Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

NUOŠIRDUMAS. ATSAKOMYBĖ


Turėjau gyvenime pamoką, žiaurią pamoką, kuri buvo susijusi su pinigais. Prieš priimdama sprendimą ilgai mąsčiau, prašiau artimųjų ir aplinkinių patarimų, bet... padariau savaip. Mane tas žmogus išdavė. Jis buvo užsienietis. Nežinodamas mūsų visuomenės elgesio ir manęs pačios. Moralą gavau tokį - jeigu darai veiksmą savo nuožiūra, privalai žinoti, kad bet kuriuo atveju atsakysi pati. Puoliau į paniką, bet gal Dievas padėjo ir padėtį ištaisiau. Supratau, kad mano nuoširdumą gali suptrypti bet kas, bet kada, įsisąmoninau, kad negaliu pasitikėti nė vienu žmogumi, ypač nepažįstamu ar mažai pažįstamu (netgi artimuoju ar draugu). Tas įvykis pakeitė mane, atvėrė akis ir įkalė į galvą mintį - niekad netikėk, kad tavo nuoširdumas nepažeidžiamas ir jo niekas nesutryps. Niekad - vadinas, negaliu niekam būti atvira, nuoširdi, atsiverianti, pasakojanti, ką skauda ir kodėl, negaliu išsakyti savo jausmų ir ypač rodyti (skausmą, džiaugsmą), nes jų niekas nesupras, nes tai ne JO skausmas ir džiaugsmas, o mano. O į kito kailį niekas negali įlįsti, juk viską geriausiai tik tu viena žinai. Tu pati žinai, kodėl taip elgiesi, kodėl baudi žmogų ar kaltini, kodėl jo vengi ar darai dirbtinę šypseną. Kitas žmogus to nesupras ir aš nesitikiu, kad bent vienas suprastų.

Laiškai Nepažįstamąjai

(1)
2006 lapkritis


Sveika, G.,

... gyvenimiškos patirties kiekis - vienintelis dalykas, kuris svarbiausias žmogui ir tik jis leidžia gerai suprasti kitą žmogų ir mėginti padėti jam susiprasti savyje, suvokti kas blogai daroma, kas gerai.
Kaip žinai, viskas gyvenime susiję – viskas turi pradžią ir priežastis...

Pamėgink pamąstyti apie tai giliau, nei naudodama aplinkinių primestą nuomonę. Paprastai aplinka labai įtakoja mus ir mes jau nuo mažens girdime kitų įsakinėjimus, nurodinėjimus. Deja, savo mąstymo taip ir nepažįstame. O jau nuo vaikiško amžiaus reikėtų pradėti pažinti save ir kelti klausimą - "KODĖL taip, o ne kitaip?"
Nesu psichologė, bet žinau, kad galima padėti visiems žmonėms, tik reikia nuoširdumo iš bendraujančiųjų. Ir, aišku, pasitikėjimo vienas kitu.

P.S. manau žinai, kad sugriauti galima daug greičiau nei sukurti. Tad neskubėkime griauti, geriau mėginkime statyti ir atstatyti tai kas sugriauta.

(2)
2006 lapkritis


Labas, G.,

...operatyviai atsakei, nesitikėjau greito atsakymo. ...
Pasakysiu grubiai ir gal net supyksi, bet vėlgi noriu paklausti. Tu radai kaip pabėgti - kodėl sesėms nepadedi? Jei stengies, tai kodėl tau nelabai leidžiama padėti? ...

Reikia matyti save kaip asmenybę, suvokti, kad esi atskiras žmogus ir gali turėti savo nuomonę, savo mintis, savo pažiūras. O kad papuolė {sesė} į svajonių pasaulį ir pačios svajonės, deja, neišsipildė - taip pat žinomas dalykas. Naujame išsvajotame pasaulyje ji nudegė. Aš vadinu tai gyvenimiškomis pamokomis. Kartais skaudžios, kartais pamokomos, bet visas turime praeiti patys ir išmokti. Jei neišmoksime - nugrimsime, jei išmoksime - pakilsime laipteliu aukščiau, patobulėsime. Ar ji kėlė klausimus - už ką ir kodėl tos pamokos? Paprastai gavę užduotį tyrinėjame - kodėl, ką daryti, kaip išpręsti.
Jeigu ji yra užsispyrusi, tai gerai, ji valinga ir gali daug pasiekti, tik gal ne tuo keliu eina, gal jai reikia tvirto pritarimo, paskatinimo.
Tiek pamąstymui. Nesupyk, jei perskaitei kaip įžeidimą vieną sakinį. Suprask, reikia kartais daugiau žinoti.


(3)
2006 gruodis


Sveika iš ryto,

ar tikisi, kad jau Kalėdos artėja? Man nelabai. Nepamenu, kad taip būtų - be sniego.

Dabar jau žinau, kad per didelė tėvų priežiūra nėra gerai. ...
Beje, kvailai įkaltas teigimas "ką žmonės pasakys", taip pat uždeda didelį antspaudą.
Tu turi per atstatumą išmokyti ją pasitikėti savimi, būt ryžtingai, drąsiai. Nebūtina brautis jėga į draugystes, jei žmogus to nenori. O kad ji artės prie tavęs - taip pat aišku. Metams bėgant, žmogus daro savo gyvenimo inventorizaciją ir pamato, kur yra teisybė, o kur ne, kas nori padėti, o kas tik kaltina ir moralizuoja. Prie to, kuris įkvepia, suteikia energijos, skatina ir linksta žmogus, ypač jautresnis. Tau reiktų įžvelgti gerus joje pokyčius, siekius ir juos skatinti, jiems pritarti, tiesiog giliau į ją pažiūrėti, paanalizuoti, be visuomenės primestų taisyklių (visuomenės įtaka labai didelė, manau, tai pati matai).
Reikia jai padėti, juk tik mokslų pradžia. Reikia nuimti mamos užkrautas mintis nuo jos. Mintis, kad tu būsi tokia ir anokia. Ji turi išvalyti savo mintis nuo kitų, turi susivokti pati kas esanti, kodėl taip ir kame čia reikalas.
Vaistai tik nuramina tam kartui, jie nepanaikina priežasties, o priežastys yra tik mumyse pačiuose. Vaistai ją ramins ir blokuos jos pačios suvokimą, o turi būti atvirkščiai - ji turi pati mąstyti, suprasti. Tiek pasamprotavimų.
Geros dieneles

(4)
2006 gruodis


Sveika, G.,

sunkumai visada grūdina žmogų, po to ateina ir dovanos. Kiekvieną gyvenime įvykį, jausmą, pojūtį suprantame kaip būtiną dalyką. Tik po to atsigręžę į praeitį (nors nereikia gręžiotis, reikia žiūrėti tik pirmyn į ateitį) retkarčiais suvokiame, kad ta pamoka buvo tikrai naudinga, įvertiname tai.
... Tik nereikia sau įsikalti į galvą, kad visada taip buvo ir bus, kad tai perimta iš protėviu ar tėvų. Nereikia kabinti ir neprikibs pats. Reikia pačiam kurti mintimis. Mintys gali viską, netgi daryti stebuklus.
Kas dėl pačios gyvenimo - neskubink įvykių, ir, kaip pati sakai, neprisikabink sau tų minčių, kurios žlugdo ir traukia žemyn. Viską spėsi, tik nesiduok valdoma neigiamoms mintims ir svetimoms. Atmesk ne savas ir įsiklausyk į tas, kurios reikiamos. Arba laikyk, bet neleisk joms vadovauti. O veidas, ir ypač akys, tikrai yra sielos veidrodis, taigi, gerai, kad vyras pastabus ir mato, dar geriau, jei palaiko tave ir padeda.
Sėkmes tau, G. ...

(5)
2006 gruodis


Už ką ačiū? Netikėta - tai kaip dovana. Dėkui ir tau.
Nesvarbu koks ženklas {zodiako}, visi esame žmonės ir visi turime įvairiausių savybių, sugebėjimų, tik reikia juos atrasti, sužinoti ir tada gyvensime visai kitaip nei dabar. Dabar ką liepia, tą ir mokomės mokyklose, universitetuose. Žinių - nors vežimu vežk, bet, ar pats žmogus gauna atsakymus apie save, savo elgesį, savo jausmus, savybes. Ar jam padeda juos rasti, ar nurodo bent mažą takelį, kuriuo eiti link savęs atradimo? Atsakyčiau - ne. O turėtų mokyti. Man Dievas davė laimę (ar sėkmę) sutikti žmogų, kuris viso to moko. Sakyčiau - gaila, kad per vėlai, bet sakau - ačiū, pačiu laiku. Jeigu davė dabar, o ne anksčiau, vadinas, taip reikėjo ir už tai dėkui. Prieš keletą metų mano galva buvo pilna visokiausių minčių. Maliausi jose, ieškojau knygose atsakymų, skaičiau ivairiausią literatūrą, bet atsakymo neradau. Ir tik atsiradus tam žmogui, viskas pradėjo stotis į savo vietas. Dabar jaučiu, kad galiu ir kitiems padėti, nors truputi.
Man *m. Bet per pastaruosius du su puse metų pragyvenau ir patyriau tiek, kiek nebuvau pragyvenus per visus *m. Čia turiu omenyje gerus patyrimus. Tiek trumpai apie mane.

(6)
2006 gruodis


... manau, savotiškai turi būti dėkinga Jam, kad sutikai mane. Čia, šiaip, pamąstymui. Juk ką sutinki netyčia savo kelyje, turi būti dėkingas, kad sutikai - ar tai būtų elgeta, turtuolis, ar patarėjas, ar dar kažin kas. Jie visi mus moko savotiškai - kai kas barimu, kai kas geru žodžiu, kai kas reikalavimu (pinigų, dėmesio).
Tavo gyvenimas tai dar viena žmogaus istorija. Pažiūrėk tarsi iš šono - daug vargo, daug skausmo, mažai džiaugsmo ir visai nedaug laimės. Už skausmus ir vargus paprastai atitinkamai atmokama dovanomis, tik kada ir kokios - priklauso nuo paties žmogaus. Aš taip pat gavau dovanų - žmogaus patarimus, išmintį, bet iki tol ėjau ir skausmu, ir vargu. Manasis skausmas buvo ne toks kaip tavo, ir ne toks kaip visų kitų - kiekvieno iš mūsų skausmas yra asmeniškas (savas skausmas arčiau tavęs, taip sakome). Žinai, kartą sunkiu gyvenimo momentu man brangus žmogus - tėvas pasakė: "Žinok, dukra, tai kas bus viską turėsi pergyvent p a t i, tik pati". Taip ir yra - viskąa turime pergyventi patys. Tu tai jau žinai. Kitas gali paklausyti tavęs, bet savo keliu eis pats. Tu šauni ir stipri jau esi. Tu daug turėjai pamokų ir bus dar visokių, bet tu jas išmoksi, tik... pirmiausia, išmok stebėti aplinką, kitus, analizuok daugiau, lygink. Ko reikia nepamiršk, ką reikia užmiršk. Daugiau pasitikėk Juo, nesiimk vadovauti pati, jei nežinai, ar tai teisinga. Jei tvirtai žinai - pirmyn, jei abejoji - sustok. Neįsikibk į nieką - nei į žmogų, nei į daiktą, paprasčiausiai gyvenk ir mokykis stebėti viską tarsi iš šalies.
Tiek šiam vakarui...

(7)
2007 vasaris


Sveika, G.,

... Kančia yra būtina, kai nori suprasti kas teisinga. Tuomet, kai jau suvoki, kad kančia beprasmiška - stengiesi ją numesti. Jei jauti savyje stiprumą, tai kam svarsčiai ant kojų? Vaiko negailėk, jis nori matyti tave laimingą. Vaikai gyvens savo gyvenimą ir primins tau: "kam kentėjai, mama? Nereikėjo." Daryk sprendimus ir nesigailėk. Beje, darbų kiekį ribok.
Pamastyk apie tai. Kai jauna esi tempi kiek gali, bet metams bėgant viskas keičiasi.
... moterys per daug "veža", tad laikas to atsikratyti. To tau ir linkiu...


2007 vasaris


Labai tau ačiū, kad supranti, nes ne visi supranta, deja...
G.

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16


<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02


<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis
2005 02 09


<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis
2005 02 22


Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.
2005 03 03



Meilė - tai...




Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...
2007 02 22


Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.
Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?


*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.
2008 10