Minčių kelias = Galvos skausmas

Jau seniai taip skaudėjo galvą. Taip giliai gręžia, rodos plyšta. Skausmas aštrus ir tik kairėje viršugalvio dalyje. Po kelių sekundžių pereina viršugalvio paviršium ir skaudžiau įduria tik keliose vietose. Skausmas pasidaro nepakenčiamas. Mėginu atsipalaiduoti - nepraeina. Mėginu spėti - kodėl jis taip staiga atsirado? Juk jau net nepamenu kada taip stipriai skaudėjo. Mintyse pradedu galvoti apie visus man artimus žmones, pažįstamus, draugus, bendradarbius ir šiaip man žinomus asmenis. Ir kodėl kažkas turėtų mane prisiminti, o tuo labiau galvoti apie mane? Skausmas lieka panašus. Retsykiais apsilpsta, retsykiais paaštrėja. Vienu metu net iki pykinimo buvo priėjęs. Tikiuosi darbas nuvys jį užmarštin. Pradedu skaityti tekstus ir bandau aprašyti reikiamus straipsnius. Galgi taip nuvysiu skausmą, kitomis mintimis. Deja... Nutariu nedirbti kol kas ir atidarau savo internetinio pašto dėžutę. Ir randu laišką. Laiškas nuo moters, su kuria neseniai susipažinau viename diskusijų tinklapyje. Pasikalbėjome ir ši atskleidė man įdomių faktų iš savo gyvenimo. Vėliau pasiguodė turinti bėdų. Paprašė pabūti klausytoja ir padėti susiprasti, kas vyksta jos gyvenime. Neatsisakiau ir įsileidau į save jos gyvenimo supratimą. Taip pradėjome bendrauti ir štai - laiškas.

Skaičiau, kaip visada, įsijautusi, jos rūpesčiai nugulė į mano vidų. Vaizduote kūriau jos jausmų, potyrių, pergyvenimų paletę. Perskaičius netrumpą laišką, staiga atsitokėjau, kad galvos skausmo kaip nebūta. Galva, kaip ir iki tol, visai gerai galvojanti, neskaudanti. Keista. Keista, nes visai nepagalvojau, kad nuo kažkieno minčių man gali taip skaudėti galvą.

Kodėl manau, kad nuo tos moters minčių? Galima būtų sakyti, kad paprasčiausias sutapimas, bet kodėl tada skausmas baigėsi būtent tuomet, kai gavau laišką? Ir tas atvejis ne pirmas, kai staiga užėjęs galvos skausmas lygiai taip pat staiga nutraukiamas, vos paaiškėjus jo atsiradimo priežasčiai. Kas tai? Kito žmogaus minčių poveikis man? Jo mintys, mąstymas toks stiprus, kad pasiekia net mane? Ir kodėl mane, o ne kitą žmogų? Atsakymas: todėl, kad rašoma man ir galvojama apie mane.

Štai kiek klausimų ir atsakymas tik vienas - kito žmogaus mintys tokios stiprios, kad pasiekia mane ir atsiliepia skausmu. Nustojus kitam žmogui galvoti - skausmas praeina.

Štai kokios svarbios kitų mintys. Galvokite atsargiai apie kitus ir apie save.

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16

<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02

<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis

2005 02 09

<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis

2005 02 22

Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.

2005 03 03