Neužgožkite Manęs

Ar visi gali būti vadovais? Ar visi gali būti ryžtingais, drąsiais? Ar visi gali būti nuoširdžiais, jautriais? Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja atsakyti į visus šiuos klausimus - taip. Kas reikalauja? Šiuolaikinis gyvenimas. O kodėl gyvenimas turi skirstymą - šiuolaikinis, ankstesnis, praeitas, ateities? Gyvenimas juk ir yra gyvenimas, tik jo aplinkybės keičiasi - vienu laikotarpiu vyksta ekonomikos pakilimas, kitu - finansų smukimas, ateityje - gali vykti dar kažkas. O, ar gyvenimas yra tik ekonomika, finansai, politika? O, ar gyvenime nėra jausmų, charakterių, asmenybių, nuotaikų? Pamiršome, kad gyvenimas turi ir šias savybes. Ar pamiršome, ar nematome, ar nepastebime, ar mums kas nors ištrynė iš supratimo, iš suvokimo, iš atminties? Tad gal prisiminkime, juk tai yra vienas svarbiausių gyvenimo dalykų/savybių. Gal kas manote, kad jums nėra tai svarbu ar būtina žinoti, tačiau jūs klystate. Taip nėra. Taisykite savo supratimą. Tai atsakymas tiems, kurie vadovaujasi Šiuolaikiniu gyvenimu. Tiems, kurie nenori matyti kitų gyvenimo savybių. Jiems gal patogiau jų nematyti ir paprasčiau vadovautis gyvenimu kitaip? Kodėl mes visi turime jų klausyti? Ar mes neturime savo mąstymo, savo nuomonių, savo supratimo? Ar mes negalime turėti Savęs? Aš - tai yra mano asmenybė, mano supratimas, mano suvokimas, mano gyvenimas, mano patirtis. Aš pats noriu pažinti, noriu suprasti, aš pats matau ir turiu susiprasti savyje pirmiausia, po to aplinkoje, po to pasaulyje. Neužgožkite manęs, mano sampratos apie tai savo moralizuojančiais pasakymais ką aš privalau. Aš neprivalau ir nenoriu, kad man būtų įsakinėjama, nurodinėjama. Aš turiu eiti pats, pažinti, klysti, mokytis.

Rūta A.
2016 06 28 

Kviečiame į ypatingą kelionę - knygos pristatymą 2014 m. lapkričio 14 d.

RENGINYS JAU ĮVYKO
KVIETIMAS į ypatingą kelionę - renginį Vilniaus mokytojų namuose Svetainėje
2014 m. lapkričio 14 d. 18 val.

Kviečiame į ypatingą kelionę. Norite prisijungti? Tuomet siūlome:

Įjungti: vaizduotę, smalsumą, atidumą, atsipalaidavimą (kartais) ir visus teigiamus jutiklius.

  Išjungti: nusistatymus, nuomonę (na, šiek tiek) ir visus neigiamus dirgiklius.

Tai lyg ypatinga kelionė, kuri vyks per realias vietoves, taip pat nerealias, fantastiškas, bet įmanomas. Pabuvosite įvairiuose laikuose nuo tolimos praeities iki tolimos ateities. Kelionė neapsiribos išoriniu pasauliu, bet giliai nusitęs ir į vidinį.
Skaitytojai galės ne tik keliauti, bet ir gauti dovanų - suvenyrų iš aplankytų šalių: minčių, idėjų, atradimų, patyrimų, sugebėjimų.

Kelionės vadovas knygos autorius

Maloniai kviečiame prisijungti!

REGISTRUOTIS Į RENGINĮ Facebooke

Ką pasakoja autorius apie knygą - knygos reikšmė, prasmė, tikslas, ir....


Ką suteikė man knyga? Ką išmokau, supratau, pajutau?

Knyga – padėjo pažinti savo asmenybę: teigiamas ir neigiamas savybes, pojūčius, būsenas, jausti savo kūną. Išmokė dirbti su mintimis: savomis ir ateinančiomis, jausti jas, atskirti savąsias nuo ateinančių-svetimų, padėjo lavinti mąstymą, išmokė matyti aplinkoje vykstančius reiškinius, susieti juos vieną su kitu - matyti jų visumą. Išmokė pamatyti ryšius tarp reiškinių, įvykių. Knygą pradėjau skaityti, kai pajutau, kad atėjo tam laikas. Žinojau, kad turiu nusiteikti.  Skaitydama jutau, kaip "ateina" naujos mintys, vaizdiniai, palyginimai. Jas užsirašinėjau atskirai knygelėje ir tai tapo skaitomos knygos papildymu. Kai kurias man svarbias vietas žymėjausi atskirai. Pajutau kaip kinta laikas - jis plėtėsi, laikrodis rodė, kad praėjo visai nedaug, tačiau pati jaučiau kitaip. Pradėjo atsirasti naujos mintys, kurias norėjosi užsirašyti, besigaminanti energija skatino kurti, atsirado įkvėpimas. Nuostabus jausmas. Vienu momentu atėjo suvokimas, kad lyg skaityčiau savo pačios knygą, bet skaitau ne aš, o kažkas kitas. Ta būsena buvo visai nelaukta ir netikėta. Kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano gyvenimą. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Kilo noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais. Atėjo supratimas, kad tą knygą reikia skleisti kitiems, nes ji duoda daug teigiamų atradimų, kuriuos būtinai turi sužinoti ir patirti visi.  Siūlau paskaityti šią knygą ir patirti patiems.

Knygą galite rasti knygyne "Humanitas" Vilniuje arba pas autorių 

Daugiau informacijos paskaitykite facebooke , čia galite paklausti autoriaus, pasidalinti savo mintimis, tiesiog pabendrauti ir surasti bendraminčių.

NUOŠIRDUMAS. ATSAKOMYBĖ

Turėjau gyvenime pamoką, žiaurią pamoką, kuri buvo susijusi su pinigais. Prieš priimdama sprendimą ilgai mąsčiau, prašiau artimųjų ir aplinkinių patarimų, bet... padariau savaip. Mane tas žmogus išdavė. Jis buvo užsienietis. Nežinodamas mūsų visuomenės elgesio ir manęs pačios. Moralą gavau tokį - jeigu darai veiksmą savo nuožiūra, privalai žinoti, kad bet kuriuo atveju atsakysi pati. Puoliau į paniką, bet gal Dievas padėjo ir padėtį ištaisiau. Supratau, kad mano nuoširdumą gali suptrypti bet kas, bet kada, įsisąmoninau, kad negaliu pasitikėti nė vienu žmogumi, ypač nepažįstamu ar mažai pažįstamu (netgi artimuoju ar draugu). Tas įvykis pakeitė mane, atvėrė akis ir įkalė į galvą mintį - niekad netikėk, kad tavo nuoširdumas nepažeidžiamas ir jo niekas nesutryps. Niekad - vadinas, negaliu niekam būti atvira, nuoširdi, atsiverianti, pasakojanti, ką skauda ir kodėl, negaliu išsakyti savo jausmų ir ypač rodyti (skausmą, džiaugsmą), nes jų niekas nesupras, nes tai ne JO skausmas ir džiaugsmas, o mano. O į kito kailį niekas negali įlįsti, juk viską geriausiai tik tu viena žinai. Tu pati žinai, kodėl taip elgiesi, kodėl baudi žmogų ar kaltini, kodėl jo vengi ar darai dirbtinę šypseną. Kitas žmogus to nesupras ir aš nesitikiu, kad bent vienas suprastų.

Minčių kelias = Galvos skausmas

Jau seniai taip skaudėjo galvą. Taip giliai gręžia, rodos plyšta. Skausmas aštrus ir tik kairėje viršugalvio dalyje. Po kelių sekundžių pereina viršugalvio paviršium ir skaudžiau įduria tik keliose vietose. Skausmas pasidaro nepakenčiamas. Mėginu atsipalaiduoti - nepraeina. Mėginu spėti - kodėl jis taip staiga atsirado? Juk jau net nepamenu kada taip stipriai skaudėjo. Mintyse pradedu galvoti apie visus man artimus žmones, pažįstamus, draugus, bendradarbius ir šiaip man žinomus asmenis. Ir kodėl kažkas turėtų mane prisiminti, o tuo labiau galvoti apie mane? Skausmas lieka panašus. Retsykiais apsilpsta, retsykiais paaštrėja. Vienu metu net iki pykinimo buvo priėjęs. Tikiuosi darbas nuvys jį užmarštin. Pradedu skaityti tekstus ir bandau aprašyti reikiamus straipsnius. Galgi taip nuvysiu skausmą, kitomis mintimis. Deja... Nutariu nedirbti kol kas ir atidarau savo internetinio pašto dėžutę. Ir randu laišką. Laiškas nuo moters, su kuria neseniai susipažinau viename diskusijų tinklapyje. Pasikalbėjome ir ši atskleidė man įdomių faktų iš savo gyvenimo. Vėliau pasiguodė turinti bėdų. Paprašė pabūti klausytoja ir padėti susiprasti, kas vyksta jos gyvenime. Neatsisakiau ir įsileidau į save jos gyvenimo supratimą. Taip pradėjome bendrauti ir štai - laiškas.

Skaičiau, kaip visada, įsijautusi, jos rūpesčiai nugulė į mano vidų. Vaizduote kūriau jos jausmų, potyrių, pergyvenimų paletę. Perskaičius netrumpą laišką, staiga atsitokėjau, kad galvos skausmo kaip nebūta. Galva, kaip ir iki tol, visai gerai galvojanti, neskaudanti. Keista. Keista, nes visai nepagalvojau, kad nuo kažkieno minčių man gali taip skaudėti galvą.

Kodėl manau, kad nuo tos moters minčių? Galima būtų sakyti, kad paprasčiausias sutapimas, bet kodėl tada skausmas baigėsi būtent tuomet, kai gavau laišką? Ir tas atvejis ne pirmas, kai staiga užėjęs galvos skausmas lygiai taip pat staiga nutraukiamas, vos paaiškėjus jo atsiradimo priežasčiai. Kas tai? Kito žmogaus minčių poveikis man? Jo mintys, mąstymas toks stiprus, kad pasiekia net mane? Ir kodėl mane, o ne kitą žmogų? Atsakymas: todėl, kad rašoma man ir galvojama apie mane.

Štai kiek klausimų ir atsakymas tik vienas - kito žmogaus mintys tokios stiprios, kad pasiekia mane ir atsiliepia skausmu. Nustojus kitam žmogui galvoti - skausmas praeina.

Štai kokios svarbios kitų mintys. Galvokite atsargiai apie kitus ir apie save.

Praeitis - jaunystės praradimai

Dabar suprantu ką praradau, ko neteko pažinti, pajausti savo vaikystėje, jaunystėje. Praradau daug ką - knygas apie tų laikų jaunimo gyvenimą, muziką, kurią jie klausėsi. Tik neperseniausiai sužinojau, kad buvo tokie Gėlių vaikai. Gerai, kad apie R.Kalantą žinojau dar jaunystėje. Dabar suprantu, ką praleidau savo vaikystėje ir jaunystėje. Gaila. Bet keliu kitą klausimą - o gal ir gerai, kad praleidau? Netapau narkomane, nesivalkiojau, buvau gera mergaitė, lindėjau namie, klausiau tėvų. Dabar galima tik pafilosofuoti - gerai tai ar blogai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, gerai būtų, jei būčiau žinojusi kas yra tuometinis "kitos spalvos" jaunimas. Tik tuomet man reikėtų būti stipriai viduje, nuovokiai, žinančiai ne vien tik jaunimo “tokį” gyvenimą, bet daug daugiau - reiktų žinoti kokį “blogį” neša uždrausti vaisiai. Tuo metu šie vaisiai buvo slepiami ir draudžiama net viešai kalbėti apie juos, ką jau sakyt, rašyti. Šiais laikais mes daug žinome, o tuomet nieks nieko nežinojo ar turėjo nežinoti. Seka išvada, kad nežinant galima buvo įkliūti kaip reikiant su bandymu realybėje. Tai ir verčia susimąstyti - gal vis tik gerai, kad buvau gera mergaitė tuomet…Tik dabar suvokiu praradimo prasmę, bet tuomet... kažin kaip būt buvę. Kitaip svarstau - būtų įdomu pažinti kitą jaunimo dalį – atsipalaidavusią, gyvenimą vertinančią ne taip kaip didžioji dalis tuometinio jaunimo, būčiau tikrai nustebinta, manyje būt kilę irgi tokie patys jausmai, mintys kaip ir jų, greičiausiai būt patikę ir būčiau pritarusi. Tikiuosi būčiau atrinkusi teigiamus daigus nuo neigiamų, o gal ne? Gal taip būt apsukę galvą naujos mintys ir idėjos, kad būčiau kaip vėjui dvelktelėjus nuskraidinta į tą kitą gyvenimo skylę.

Dabar galiu svarstyti, mąstyti ar gerai, ar blogai buvau auginama, viena tik aišku, ano laiko nesugražinsi. Nesugražinsi nei ano gyvenimo, nei dvasios. Šiuo metu lieka tik šita dvasia, visiškai kitokia nei anoji, o ir mintys šiomis dienomis visiškai kitokios nei būtų anais laikais. Ir iš vis nelabai galiu pasigirti, kad anais laikais mąsčiau, svarsčiau, turėjau savo nuomonę, žinau tik, kad buvau rimta, su savo principais. Bet, ar tai mąstymas? Tai tik mintys, paimtos iš kitų, iš literatūros, knygų, aplinkos, o savųjų buvo labai nedaug. Stebina, kad dabar matau viską kaip ant delno, savo buvusį gyvenimą, suvokimo ir mąstymo stoką, daugelį dalykų, kurių dabar jau tikrai nedaryčiau.

2005 04 20

- pojūčiai, potyriai

Šiandien pirmą kart šiais metais išgirdau čiulbant paukštelį - pirmąjį artėjančio pavasario pranašą. Jo balso skambesys jau seniai įrašytas mano galvoje, tad kasmet jo laukiu. Jis - žemės atsinaujinimo šauklys, kviečiantis prabusti po žiemos miego, apsivalyti ir pakelti galvas, sparnus. Tai pranašas apie naują gyvenimo ratą šiais metais. Labai nudžiugau jį išgirdusi, pasilabinau mintyse ir darban žingsniuoti jau buvo daug linksmiau. Sutikusi bendradarbį, norėjau ir jam pasakyti šią džiugią žinią, tačiau... pamačiau jį per vėlai. Nespėjau. Pėdinau vos ne pasišokėdama, taip gera buvo širdyje – juk pavasaris jau jau alsavo į nugarą, jaučiau jo artėjimo prislopusį aidą, vaizduotėje kilo jo būsimos spalvos, kvapai. Ankstyvas pavasaris man asocijuojasi su vaikų gimimu. Abu gimė būtent pavasarį – dukrelė įžengė į šį pasaulį vasarį, o sūnus kovą, taigi kaip nesijausi laimingas ir švytintis, šie įvykiai dar labiau pripildo mane džiaugsmu ir laime.

**

Vis tik kaip nuostabu, aš galiu matyti, girdėti garsus, aš galiu kalbėti, mane gali girdėti. Ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra nuostabu?! Tas jausmas buvo atėjęs man jau seniau, tačiau šį ryt tai pajutau dar stipriau. Tai buvo ypatingas rytas – jaučiau pakylėjimą viduje, norą apkabinti visą pasaulį, jaučiau didelį troškimą, kad žmonės išgirstų tai, ką aš sakau. Mintyse tyliai nuskubėjo mintis, kad ateityje, jau visai netolimoje, mane išgirs, tikrai išgirs.

O štai vakar, buvo dar ypatingesnė diena. Per vieną dieną pamačiau daug skirtingų jausmų: džiugesį, laimę, meilę ir pyktį, įniršį, apmaudą. Pamačiau kaip Aukščiausiasis juos tvarko. Tai buvo parodyta su manimi ir beveik tuo pačiu metu, tiksliau, pirma vieną - po kelių minučių kitą.

**

Iš darbo grįžau nuostabiai pakilios nuotaikos, eilės sukosi galvoje kaip patrakusios ir net romano kontūrai brėžėsi mintyse. Beeidama tiek susižavėjau tuo, kad net žinutę nusiunčiau savo įkvėpėjui, norėdama pasidalinti užgriuvusiomis mintimis ir jausmais. Namie ruošiausi visa tai išlieti popieriuje ir nenustojau stebėtis savimi - stebėtis tuo, kaip savaime ateina eilės, kaip vyksta kūryba mintyse. O visa tai darau juk ne aš pati - tai daro Jis, iš aukštumų stebėdamas jau ne pirmus metus. Mintyse dėkojau už tokią dovaną.

2005 01 26

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16

<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02

<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis

2005 02 09

<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis

2005 02 22

Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.

2005 03 03

Kur einu aš, kur eini tu, žmonija...

Kur eini žmonija, ko sieki šioje planetoje? Kas galėtų atsakyti, jei visi žmonės atskirai eina savais keliais? O visas pasaulis tada kur? Kurią kryptį jam pasirinkti, jei jų visa galybė. Laimei, aš jau radau kelią - tokį, apie kurį svajojau. Tiksliau ne radau, bet davė laimę jį surasti. Tai dovana. O tas kelias - tai pažinimas savęs ir mane supančio pasaulio. O, koks jis įdomus ir nuostabus tas anas pasaulis! Tai žinojau seniau, tačiau giliau ir rimčiau suvokiau tik prieš trejus metus. Tuomet, kai išmokau stebėti, analizuoti, lyginti, mąstyti, suvokti. Taip, to reikėjo mokytis (beje, mokymasis vis tęsiasi). Tik mokymasis vyko labai žaibiškai ir... efektyviai.
Žmones stebėdavau ir seniau. Buvo įdomu matyti jų nuotaikų kaitą veiduose, elgesio pokyčius priklausomai nuo aplinkybių, tačiau dabar tai daryti pasidarė žymiai įdomiau. Tačiau suvokiau svarbiausią dalyką - norint pažinti kitus, pirma reikia pažinti save.
Tądien ėjau namo ir mintyse sukosi vienos moters žodžiai – „reikia mylėti save“, ištarti po to, kai ji atsipeikėjo iš komos ir grįžo į gyvenimą. „Mylėti save“ – ši mintis moteriai buvo svetima. Ji, gyveno kitiems, dalino save visiems kiek galėjo ir kiek turėjo. Ir tik atgimus iš naujo, realaus pasaulio suvokimas pakito. Moteris tapo ne tokia jautri aplinkiniams, pradėjo suvokti save, savo būties prasmę. Atsisuko į save, suprato, kad save taip pat reikia mylėti ir gal net labiau nei kitus. Supratimas atėjo tada, kai moteris pažino kitą pasaulį - anapus, egzistuojantį už šio realaus. Dabar aš jau galėjau suprasti tos moters jausmus, nes jaučiausi panašiai. Toks jausmas atėjo tuomet, kai pradėjau bendrauti su savo dvasia (tiksliau apibūdinti negaliu). Ilgus metus ji buvo užgožta, apleista, gal net pamiršta. Vidus buvo tuščias, negyvas, o gal tik pradėjęs merdėti. Norėjosi visa tai prikelti, pripildyti dvasią, atgaivinti sielą. Jaučiau bendravimo, manęs supratimo trūkumą. Norėjosi atrasti žmonių, kurie užpildytų ir net perpildytų mano esybę savo mintimis, žiniomis, gal net jausmais. Išmokusi bendrauti su dvasia pasikeičiau. Realų pasaulį, žmonių elgesį, pojūčius, jausmus pradėjau suvokti kitaip - skirtingai nei seniau. Dabar jie buvo tarsi už kito pasaulio ribos. Aš - viename, jie – kitame. Pradėjau juos vertinti tarsi iš šono, tarsi iš savo kitoniško pasaulio. O gal jie buvo kitoniškame, ne aš? Pradėjau matyti savo kūną, savo gyvenimą, pradėjau labiau rūpintis sveikata. Norėjosi vis labiau atrasti, pažinti, pajausti. Kilo klausimai - kur aš esu, kur jau atėjau, kokia gyvenimo prasmė ar esmė, ką dar galiu duoti kitiems, jei dar turiu ką duoti ir ar kiti norės paimti tai ką turiu - gal jie jau turi tai?

2004 m. rugsėjo mėn.

Mintimis per būtį čia ir ten

Istorija apie mane, mus ir ne tik…

Aš paprasta moteris. Mokslai. Aukštoji. Buitis. Mėgiamas darbas. Tai buvo iki atėjo suvokimas savęs buvimo čia - klausimai kodėl, dėl ko, prasmė… Daug energijos išlieta pirmaisiais dešimtmečiais darbe. Vėliau - būtinybė tobulėti, nes viskas kas aplinkui - ištirta, atrasta, suvokta. Tobulybės siekis nešė sumaištį mintyse, klausimų galybė troško atsakymų. Ir tas laikas atėjo. Atėjo kai buvo jau keturiasdešimt. Sakyčiau, vėlokai, tačiau ir tai savaip reikšminga. Turėtų būt nesvarbu, kad vėlai, turėtų būt džiaugsmas – atėjo.
Jausmingumo, švelnumo protrūkis. Jis atėjo netikėtai, tačiau buvo taip išsiilgtas, išaugintas. Klausimai – atsakymai, atsakymai ir vėl klausimai taip ir nuvedė link dvasingumo atradimo, suvokimo.

Jis – tasis, kuris išgriebė už kupros iš pelkės, padėjęs ant sieto, kad nuvarvėtų, nusausino, pradėjo gryninti. Nusausino ašaras, neviltį. Abipusis supratingumas, atėjęs vėliau po išgarintų skruostų, nešė lyg ant sparnų. Polėkis, įkvėpimas tarsi plačiasparnis pelikanas apgaubė mus. Rimti, prasmingi dokumentai, aistringos meilės persunktos eilės – tai lydėjo keletą metų. Palyginus su amžiumi, tai mažas laiko tarpelis, tačiau toks įspūdingas patyrimais ir atradimais. Nebūtų įspūdingas, jei ne įvykiai ir pojūčiai realiai sunkokai suvokiami. Rodės, tai patiria tik kažkokie ypatingi žmonės, tačiau tuomet tai vyko visai arti – jų liudininkais buvo lemta tapti mums. Netikėtai (man) patekome į ratą žmonių, kurie skirtingai vertinami ir priimami aplinkos - kartais iš jos išstumiami, kartais priglaudžiami. Mūsų dvasiniai patyrimai, pojūčiai turėjo pasklisti plačiai. Turėjo tekti tai įvairialypei, įvairiasluoksnei aplinkai, išplisti ir eiti per rankas greitai, tarsi mostelėjus fėjai. Tačiau… Pastangos vis mažėjo ir jėgos mumyse blėso greičiau nei aplinka spėjo siurbti mūsų gėrį. Tuštuma. Trūkumas minčių, pojūčių, potyrių. Tai ženklas, kad reikia sustoti. O, kaip sunku "ant širdies", kai privalai sustoti, nors talpini savyje tiek daug šviesos, vilties, žinojimo. Jei tai trumpam – nieko tokio, tačiau… Ta tuštuma mūsuose ilgai negali tęstis. Ji turi baigtį. Bet mes negalime laukti, kol tai baigsis savaime. Turime tęsti savo siekius. Privalome. Tęskime. Linkiu mums abiem to… 

2007 01 22 

Sveiki

Kiekvienas susitikimas prasideda nuo pasisveikinimo, taigi, sveikinuosi ir tariu Laba diena. Klaidų nematykite, nes jų bus - nesu literatė ir įžvalgi gramatikos žinovė. Žodžių lankstumo ir įvairovės taip pat nerasite - vėlgi dėl tos pačios priežasties. Aš - tik mėgėja, bandytoja (kaip lakūnė), norinti išsakyti save čia ir dabar. Išsakyti save – tai reikštų išsakyti visas mintis, kurios susikaupė per pusę amželio (jei sakysime, kad vidutiniškas žmogaus amžius 100 metų). Na, prisipažinsiu dar ne visai tiek, bet jau link to. O minčių, kaip ir daugelis mūsų, turiu be galo daug, pačio įvairiausio sudėtingumo, reikšmingumo, spalvingumo.

Vis gi, kodėl būtent dabar noris jas išsakyti ir būtent čia – šioje XXI a. nuostabioje informacijos laikmenoje. Dabar – nes atėjo tas laikas, kai rašyti “stalčiui” jau nesinori. Kas pamatys tą stalčių ir kada, kieno, jis bus tvarkomas juk neaišku. O štai čia – perskaitys daugelis. Skaitys, ieškos, atras, suvoks, pajaus, gal net išmoks, pažins, įgaus pasitikėjimo savimi, supras, kad ateitis gali būti visai ne tokia kokią įsivaizdavo galinčią būti ar kurios net nesugebėjo išfantazuoti. Kodėl čia? Todėl, kad popierius daug iškenčia - jo niekas nemato, jei guli stalčiuje, ir aplamai gali niekas net nežinoti, kad kažką rašai. O, štai, čia esi matomas. Tavo vidų mato visi, kas čia įžengia. Mato ir skaudžiai vertina – plaka kritiškomis mintimis ar skatina geromis, pritaria ar žeidžia. Tačiau tik čia aš galiu kitus girdėti ir net pamatyti. Galiu bendrauti atvirai su visais, ar tik su tais, kuriuos išsirenku ir noriu. Juk draugus mes renkamės ir tik kartais jie pasirenka mus. O aršūs įžeidinėtojai liks tik lape ir į jų mintis sureaguosiu, bet neatsakinėsiu.
Kaip ir atsakiau į du klausimus – kodėl dabar ir kodėl čia. Jei nelabai – klauskite, bandysiu plačiau, atviriau, paprasčiau, suprantamiau. Tiesa, dar viena mintis. Stengsiuos rašyti paprastai ir suprantamai. Kaip kažkas sakė, paprastume slypi visas genialumas. Taigi, mokysiuos būti genialia. Juokauju… Nors, gal…