Vienatvė. Kas ji tokia? Koks jausmas būti vienai ir vienišai? Ar ji vieniša ar tik jaučiasi viena, nors šalia jos esame mes – jos dukra ir anūkė? Vieniša ji turėtų jaustis, jei šiame pasaulyje neturėtų artimo, o dabar - kaip? Kaip apibūdinti jos būseną, kai ji lieka namie viena, rytais mums išėjus į darbą ir į mokyklą, arba kai mes abi išvažiuojame? Ji tuomet būna viena, bet ar vieniša? Vienišas gali jaustis ir būdamas tarp žmonių, šitą puikiai žinau, buvau ir jaučiausi. O ji? Mums atėjus namo, ji be perstojo šneka, dalinasi savo girdėtais ir regėtais vaizdiniais, retkarčiais paklausdama kai kokį nereikšmingą klausimą. Ji kalba daug smulkmenų apie viską ir tik ryžtingas mano išėjimas nutraukia jos mintis. Aš noriu suprasti ją. Kartais kyla užuojauta, gailestis, troškimas imti ir apkabinti, tiesiog prisiglausti ar priglausti, nuraminti. Dabar ji negali būti greita, negali lakstyti, pulti ruošti vakarienę, kai ateini namo. Dabar ji jau ne tokia kaip kadaise jaunystėje. Prisiminimai apie tuos laikus verčia mane būti kantria klausytoja, pakančia tuštiems plepalams - ji gi niekur neina ir dienomis būna viena. Na, kartais paskambina kokia draugė arba išsiruošia pati į turgelį, štai ir visos pramogos. Vasara dar būna lengviau, tačiau šaltukui prasidėjus nuotaikos jau pakinta. Kai kartais vakare ji tyliai atidaro kambario duris ir nedrąsiai užduoda kokį klausimą, susigraudinu - ji atrodo tokia bejėgė, gyvenimo ir kūno ligų išvarginta. Tada noris labiau ja rūpintis, globoti, nors dabar sudaryti šiltas ir patogias sąlygas gyventi. Ne kartą svajojau nuvežti ją į sanatoriją – Druskininkus, Birštoną, kur ji nėra niekada buvusi. Ji gal ir važiuotų, nes vasarą vieną kartą išsitarė, kad nėra ten buvus ir norėtų, tačiau dabar ruduo, pasiūlymą atidėsiu vasarai. Nors yra abejonės, ar pasiūlius ji sutiktų, nes jos mintys dažnai blaškosi ir nežino ką atmesti, o su kuo sutikti. O jai, manau, patiktų ten, nors kaip visada rastų begalę neigiamybių. Ji tokia. Tie neigiami nusistatymai kaip tik ir trukdo išgirsti dvasios balsą. Ir iš kur joje tiek daug neigimo? Kartais net keista, rodos visai nėra nei tokios vietos, įvykio, aplinkybės, kuri jai patiktų ir sukeltų šypseną ar pritarimą. Labai jau retai nutinka, kai išgirsti nuostabą gerąją prasme, susižavėjimą ar juoką, lengvą raminantį atodūsį. Ir stebiesi, žmogau, kodėl joje tiek neapykantos, neigiamų nusistatymų, o švelnaus, tylaus supratimo, gal ir ne visai įprastų dalykų priėmimo, trūksta. Nėra pritarimo tam, kas naujoviška, originalu, tiesiog visur turi vyrauti senobiškas kuklumas ir etiketas, anų laikų apranga ir šukuosena, vyrų ir moterų santykių Smetonos metų dvelksmas. Jei turėsi tokias pažiūras, jaunimo nelabai suprasi. Jaunimas tai stums, o tu linguosi galva ir kartosi visų vyresnių kartų sakinį: "O mano metais tai buvo visiškai ne taip..."
<<...>>
Kiek supratau iš savo gyvenimo patirties, mes turime išmokti būti vieni. Kai gyvename dėl kitų arba gyvename su kažkuo net neįsivaizduojam, kad kažkada galime likti vieni. O būtina suvokti, kad viskas keičiasi ir bet kada gali likti vienas. Gerai, jei nespėjote priprasti arba nebuvo palankių aplinkybių, kad įprastumėt būti ne vieni ir jūs net neturėjote laiko susimąstymui apie vienatvės dienas. Vadinasi, jums net nereikės mokytis būti vienam, jūs viską ir taip jau žinosite ir suprasite. Suprasite, kad esate vieni ir būsite. Arba, gyvendami ne vieni, turite išmokti jausti atstumą, kuris neleistų įsijausti į kito pergyvenimus, jausmus. Taip jūs išmoksite gyventi vieni, ne vieniši, bet vieni. Ir kai ateis laikas būti vienam, jūs žinosite kas tai, o svarbiausia - būsite pasiruošę tam. Tai gal ir sunku, bet būtina. Priešingu atveju, atėjus laikui gyventi vienam, jausitės palikti, niekam nereikalingi. Bet taip nėra - gyvenimas būna įvairus, tik reikia jį pažinti ir priimti...
2007 07 02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą