Keletą dienų iki to įvyko, tuo pačiu paros metu,
pavakare, po darbo valandų ėjau namo. Tamsu, vis tik žiemos metas. Ties perėja
dega žibintai ir perėja gerai matoma tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems.
Gatvėje susidaręs „kamštis“, automobiliai ties perėja stovi vietoje ir nejuda.
Priėjusi šaligatviu prie perėjos, sustojau. Pažiūrėjau į kairę ir matau, kad
link manęs labai lėtai važiuoja lengvasis automobilis. Laukiu ir neinu. Žiūriu,
jis lėtai privažiuoja ir stoja. Aš, įsitikinusi, kad jis sustos ir stovės,
drąsiai žengiu į perėją ir jau mano žvilgsnis nukreiptas į kitą kelio dalį,
kurioje taip pat „kamštis“ ir turiu būti atsargi, kad koks automobilis
nepradėtų staiga važiuoti. Tuo metu, kai nusisukau nuo mašinos iš kairės pusės,
po akimirkos dar kartą grįžtelėjau į kairę ir jaučiu, kad iš kairės važiavęs
automobilis jau remiasi į mane ir visai nebando sustoti. Jis lėtai ręžiasi į
mano šoną, man belieka tik užgulti ant kapoto ir daužyti kapotą, kad
vairuotojas pamatytų, jog aš ESU. Tai truko labai trumpai, bet spėjau
išsigąsti, nes nebūčiau žinojusi ką daryti, jei jis nebūtų sustojęs ir
važiavęs. Aš, matyt, nespėčiau pabėgti ir ... nespėliosiu, kas būtų jei būtų.
Galiausiai, vairuotojas sustabdė mašiną ir aš nustojau daužyti per kapotą, parodžiau
ties smilkiniu, ir burbtelėjau: “Mąstyti reikia daugiau!”. Bet po to pasidarė
savyje juokinga, nes įsivaizdavau, kaip juokingai aš atrodžiau tiems, kurie
matė ir, kad turėjau sakyti, kad reikia ne mąstyti, o matyti. Vairuotojas buvo
pagyvenęs, kūdu veidu vyrukas, su akiniais ir susijaudinęs (spėju) atidaręs
langą manęs atsiprašinėjo. Aš ramiai nuėjau. Širdis, aišku, plakė smarkiau, nes
vis mintyse „prasukdavau“ buvusią situaciją. Mintis buvo - “nejaugi tokia esu
nematoma, kad net ant perėjos manęs nemato?”. Dar daug klausimų kilo galvoje,
ir tik vėliau atėjo mintys apie aplinkinius praeivius, kurie viską matė, tačiau
nė vienas nei puolė, nei šaukė, kad mašina sustotų, nebėgo link jos, nors
turėjo matyti, kad aš nematau jos, o ji važiuoja. Toks praeivių elgesys man ir
liko nesuprastas. Beje, tokį praeivių elgesį esu jau mačiusi kitoje situacijoje
ir taip pat likau nustebinta. Nors gal ir nereikėtų stebėtis, tik retoriškai
paklausti: „Ei, žmonės, ar jūs matote tik save, ar nematote šalia jūsų esančių?
Kur jūs esate tokiais gyvenimo momentais, kai atsiduriate situacijose, kuriose
reikia greitai orientuotis ir priimti sprendimus?“
Palyginimui
papasakosiu kitą paprastesnį nutikimą. Tai įvyko tik perėjus Baltąjį tiltą.
Buvo pašalę, slidoka, ir dar priedo apsnigta. O kaip tik vienoje vietoje ant
žemės yra įterpta metalinė detalė, kuri visada, ypač žiemą, būna slidi. Aš apie
ją žinojau, tačiau tą dieną netyčia vis tik užmyniau ant jos ir ... suklupau.
Suklupau ant vieno kelio – kairio. Jau norėjau bandyti stotis, kaip iš karto, per
akimirką šalia ėjusi mergina mane pakėlė už alkūnės, man net nespėjus gerai
apgalvoti kaip čia turiu atsistoti. Mergina ėjo visai šalia manęs, jos geroji
ranka taip greitai man atėjo į pagalbą, kad net nespėjau susivokti, viskas
įvyko akimirksniu. Padėkojau, šypsodamasi ir buvau labai dėkinga šiai merginai,
ir linkėjau mintyse jai geros dienos ir sėkmės. Vėliau galvojau apie tą
merginą, mintimis vis atsidėkodama. Viena svarbiausia mintis buvo – vis tik
greitas atėjimas į pagalbą nesudarė man galimybės ilgai pergyventi, svartyti
kaip aš atrodžiau klūpėdama, kaip turėsiu atsikelti. Tiesiog vienas greitas
veiksmas ir sunkių, slegiančių minčių neturėjau, atėjo tik gera linkinčios,
dėkingumo pilnos mintys. O tai svarbiausia. Galima darbus padaryti lengvai, paprastai
ir ilgai negalvoti, kaip jis bus atliktas. Gal tai merginai visai įprastas
veiksmas padėti, jai nesudėtinga pakelti, pagelbėti, ji reaguoja greitai ir
lengvai, jai nėra sunku, o tai ir kitiems atsiliepia šalai jos esantys žmonės
atsilygina jai tuo pačiu. Pagalvojau, kad jei tokių žmonių būtų dauguma, tai gyventume
draugiškai, būtume vieni kitais patenkinti, dėkingi vieni kitiems,
šypsotumėmės. Šis nutikimas parodė, kad netikėta pagalba per akimirką gali tau
duoti pajausti ir gerumą, ir neturėjimą jokio gėdos ar kaltės jausmo, tiesiog
viskas gali įvykti lengvai, greitai ir neskausmingai nei kūnui, nei dūšiai.
Mergina šyptelėjusi nuėjo, o aš mintyse jai dar daugiau dėkojau. O kad taip
gyvenime ne man vienai būtų, bet visiems, tuomet nejaustume nei vargo, nei bėdų
turėtume.
R.A.
2016 12 08
