Dvasia. Žinutė iš gelmių. Sugrąžink. ...trukdo kas...

Dvasia

Aš nebesu - dvasia yra
Ji kalba tau ir už mane,
Aš nejaučiu savęs, tik ji
Tau rašo, kalba. Ar girdi?

Čia ne, ne aš. Čia ji - dvasia.
Tai kyla, leidžias pažeme,
Jai gera taip kaip ir yra.
Jai gera. Man? Ir man taip pat.

Čia ji - dvasia. Tokia lanksti.
Ji sako, žino ką sakyt,
Ji rašo nuoširdžiai, ne taip,
Kaip aš, visai primityviai.

Ar būt su manim gera jai?
O man be jos visai blogai.
Aš myliu ją. Dvasia, girdi?
Būk visada šalia, saugi.

/R.A. 2016 06 02/

  Žinutė iš gelmių

Žinutė iš gelmių -
Seniai aš jos jau laukiau,
Atėjo gal lauktai, o gal ir ne, sakyčiau,
Suskambo taip tyrai, lyg mažo vaiko juokas,
Jaučiausi nesmagiai - vėl privertei mąstyti.

Ne taip buvau pripratus,
Nebuvo tiek daug laimės
Nuo tos dienos, kai dviese stovėjome nakty.
Žinutė, tarsi griausmas iš atviro pasaulio,
Suskambo ir nutilo... Kas vyksta su manim?

Neklausk, nežino vėjas
Ir saulė nesakys tau,
Tik iš gelmės beribės iškyla atminty
Tos dienos ir minutės, net jei jos ir nebylios,
Kai laukiau ir svarsčiau, ar liksi su manim.

Žinutė iš gelmių -
Joje tiesa koduota,
Laiku ji - ne laiku atėjo, neišvysiu,
Žinau, dabar žinau, ką tuomet pirmą sykį
Sakei, glaudei... meldžiu tik nemeluok šį sykį.

Gal nieko nesakyk
Nei šiandien, nei rytojui,
Tyla lai bus tyli ir vasara praeis,
Jaučiu giliai savy - tikėsiu ir svajosiu,
Žinau, gal bus sunku, tik tu jau netrukdyk.

/R.A. 2016 05 04/


Sugrąžink 

sugrąžink savo meilę
sugrąžink nors sapne
parudavę dienoraščių lapai

mintimis aplankyk
pamaitink svajose
dyla kontūrai meilės bekvapės

sugrąžink savo meilę
aštrius žvilgsnius svaigius
akimis sektas linijas kūno

atgaivink jausmą tyrą
keistas būsenas tas
kurios dar naktimis vis iškyla

sugrąžink savo meilę
nors jau metų keliai
išsiskyrė ilgam amžinybėn

Meilė laukia erdvėj
ji alsuoja tavim
ruošia bučinį nors ir vėlyvą

/R.A. 2016 05 31/

...trukdo kas...

Kas trukdo man tave pažinti,
kas mintis blaško, keikia, velia?
Kas rytą prabundu ir - ką gi,
sulaukiu priekaišto-miegalio.

"Klausyk, girdi" - jau sako tyliai
ir klausimų lavina dunda,
sapnai pasklinda, buria, gundo
manieji jau seniai paklydę.

O tavo balsas kelia, skatina
pažint ne tik sapnų pasaulį.
Kodėl manęs jie jau nežadina,
savų svajonių link jau neveda?

Kažkas vidurkely sustoja
tarsi šlagbaumas trukdo eiti,
bandau visaip, bet mintys tolinas
neleidžia Jis pasiekt jų greitį.

Kodėl... kas stabdo mūsų sandraugą,
tarsi skyrybom dvelkia jausmas.
Ar klausia kas, ko nori mūsų smegenys?
Jam leidžiame parinkt mums aukštį.

Kodėl negalime dalintis savimi mes patys?
Sakai, tik Jis geriausiai kelią parenka.
Aš klusniai sutinku... mačiau Jo rūpestį
ir negaliu dvejoti tuo ką dar sužadina.

Nenoriu būti stabdančiu tuo įrankiu
Stengiuosi, patikėk, save trokštu įtikinti
visaip bandau save liūliuot ir teisinti.
Nepyk ne visada taip Juo pasitikiu nors...

esu patyrusi Jo įtaką į palaimingą laimės būseną...

/R.A. 2016 05 31/