Tėtei
Šypsena veide, jaudulys širdy
Smėlį kai lieti, pėdomis eini.
Tai vaikystė mena – juk buvai arti
Kur svajonės pildės, nuotaika žvali.
Ten tik bėgai, krykštavai, jauteisi saugi,
Ten tik tėvo dėmesio buvai apsupty.
Juokėsi vaikystė smėlio pilyse,
Bangose džiaugeisi tėvo rankose.
Taip, taip buvo pasaka – liko ji minty.
Ir kas kart ją atmeni jūros šlamesy.
2014 07 15
Birutės kalnas
O kodėl turėtų man rūpėti
Pušys, medžiai ant Birutės kalno?
Gal todėl, kad niekad neužmirščiau
Vaidilučių vardą skambų?
O kodėl norėčiau apdainuoti
Lietuvos tą grožį begalinį?
Gal todėl, kad širdies neskaudėtų
Aidint kirviams miškuose ir girios?
Ar galėčiau nematyt to grožio,
Kurį gamta metų metais kuria?
Gal turėčiau neburnot taip uoliai
Prieš naujas kartas nukelt kepurę?
Tik kodėl jos lenda taip įkyriai,
Pjauna, drasko viską ir kapoja?
Visa tai ką protėviai sukūrė,
Su gamta dalinosi taip oriai?
Ar išgirs nauja karta tą šauksmą?
Ar sustos su kirviais kopt į kalną?
Aš tikiuos...Ar tikite, jūs žmonės?!
Tik tikėjimas mus dar neapleido.
2014 07 05
Seni laikai
/prisiminimas/
Tai buvo taip seniai –
Visur tik plynios driekės.
Piliakalniai pilki
Tyloj tvirtai stovėjo.
Tai buvo taip seniai –
Vaidilutės ten gyveno,
Nuo kalno jos į jūrą
Kas vakarą žiūrėjo.
Tai buvo taip seniai –
Jau užmarštin nuslinko
Seni laikai, vaizdai,
Prisiminimai amžių.
Ar mena kas tada
Širdy žmonių gulėjo,
Ar žino kas dabar
Žmonių širdy beliko...
2014 07 05
Žiema artėja
Ryšku. Šviečia tiesiai į akis.
Akina ir nori pasakyti:
“Busk, žmogau, busk ir matyk.
Taip gamta žiemos jausmus pažįsta.”
Jau prabunda rasos spindesys ant žemės,
Po nakties sušąla it apakęs.
Blizga - rodos būtum lyg ant ledo,
Kojos bando - netvirtai tipena.
Gimsta žvarbus kvapas žiemos rytą.
Garuose veidai paskendę.
Audžia snaigės smulkų pūkų tinklą,
Lyg vorai pavasarį apsvaigę.
Tyluma ir ramuma slapčia apgaubia.
Šnibžda oras lyg snieguolės krenta.
Džiūgauja už lango vėjas šuorais.
Ant palangės katinas sustingęs.
Balta ten toli, lyg šaltis būt apkvaitęs,
Tylią pasaką garsiai rimuoja.
Dar sekundė - ir gamta sustoja amžiams.
Tarsi nuotraukoj senoj palėpėj.
2014 09 24
Tai ruduo
Koks kvapas už lango - tai tikro rudens.
Mane pakerėjo. Ar tu patikėsi?
Tas vėjas gaivina ir tyko palenkt
Tą pliką be lapų kaštoną bejėgį
Lietus koks už lango. Tai tikro rudens.
Jis švelniai paglosto, užrūstina kartais.
O ko tu tikėjais? Juk laikas rudens.
Nereikia stebėtis - žiema juk artėja.
Jautei, kaip pakito gamta pamažu?
Raudonais jau lapais pasipuošė medžiai.
Žali krenta tyliai, na, kartais audra
Juos numeta drąsiai ar verta graudentis?
Juk tai tik ruduo. Vėsus ir žvarbokas.
Tik lapai - jie sukasi, krenta sau tyliai.
O mes lyg vaikai - tai verkiam, tai juokiamės.
Ir rudenį keikiam, kad lenda įkyriai.
2014 09 23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą