Siekis tobulėti - visada yra geras troškimas, tačiau, kai esi šio kelio pradžioje, visada būtinas geresnis nei tu žinovas, vadinčiau, mokytojas, vadovas. Žymiai geriau, kai yra tas, kuris pataria bet kokioje situacijoje, o retkarčiais net pasuka tavo kryptį į kitokią pusę, nei tu manei esant teisinga tąją, kuria pats ėjai. Tuomet kelias link tobulėjimo palengvėja, atsiveria tokie tavo sugebėjimai, kurių tu net neįsivaizdavai turįs. Tai atveda netgi prie stebuklų - visai normalių stebuklų (nėra kito apibūdinimo).
Kažkada galvoje buvo begalė minčių, pastoviai plakiausi jose ir kas dieną atsakymai į kylančius klausimus kisdavo. Ateidavo nusivylimas savimi, gyvenimu... Skaičiau knygose, kad savęs ieškojimas tai gerai, kad tai tobulėjimas, bet akivaizdžiai mačiau, kad tai veda į nusivylimą - kaip gi aš nesugebu rasti atsakymų, o jeigu randu man jie netinka, nes vėliau nepasitvirtina. Toks blaškymasis veikė neigiamai mane. Dabar galiu pasakyti, kad radau atsakymus į klausimus. Svarbiausia tai, kad išmokau iškelti klausimus ir išmokau sulaukti atsakymų. Svarbiausia - išmokau mąstyti, ne vien skaityti ir rinkti žinias. Išmokau matyti visaapimantį vaizdą (globalų), o tai moko rasti ryšius, sąveikas. Visa tai skatina stebėti, pažinti, atrasti. Kiekvienas atradimas kas kartą sukelia džiaugsmo, didžiavimosi ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tame suvoki tobulėjimo esmę, gyvenimo prasmę. Nepavyktų tai man vienai, tikrai ne - vis dar būčiau blaškymesi, ieškojime. Aš turiu pagalbininką, mokytoją, vadovą, kuris man padeda. Jis reikalingas, jei nesi stiprus. Kai patampi stipriu pats iš savęs, tada gali padėti patarti kitiems. Apie tai, koks turi būti mokytojas, vadovas - jau kita tema.
2014 03 20 (pirminis įrašas 2006 04-05)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą