Kur eini žmonija, ko sieki šioje planetoje? Kas galėtų atsakyti, jei visi žmonės atskirai eina savais keliais? O visas pasaulis tada kur? Kurią kryptį jam pasirinkti, jei jų visa galybė. Laimei, aš jau radau kelią - tokį, apie kurį svajojau. Tiksliau ne radau, bet davė laimę jį surasti. Tai dovana. O tas kelias - tai pažinimas savęs ir mane supančio pasaulio. O, koks jis įdomus ir nuostabus tas anas pasaulis! Tai žinojau seniau, tačiau giliau ir rimčiau suvokiau tik prieš trejus metus. Tuomet, kai išmokau stebėti, analizuoti, lyginti, mąstyti, suvokti. Taip, to reikėjo mokytis (beje, mokymasis vis tęsiasi). Tik mokymasis vyko labai žaibiškai ir... efektyviai.
Žmones stebėdavau ir seniau. Buvo įdomu matyti jų nuotaikų kaitą veiduose, elgesio pokyčius priklausomai nuo aplinkybių, tačiau dabar tai daryti pasidarė žymiai įdomiau. Tačiau suvokiau svarbiausią dalyką - norint pažinti kitus, pirma reikia pažinti save.
Tądien ėjau namo ir mintyse sukosi vienos moters žodžiai – „reikia mylėti save“, ištarti po to, kai ji atsipeikėjo iš komos ir grįžo į gyvenimą. „Mylėti save“ – ši mintis moteriai buvo svetima. Ji, gyveno kitiems, dalino save visiems kiek galėjo ir kiek turėjo. Ir tik atgimus iš naujo, realaus pasaulio suvokimas pakito. Moteris tapo ne tokia jautri aplinkiniams, pradėjo suvokti save, savo būties prasmę. Atsisuko į save, suprato, kad save taip pat reikia mylėti ir gal net labiau nei kitus. Supratimas atėjo tada, kai moteris pažino kitą pasaulį - anapus, egzistuojantį už šio realaus. Dabar aš jau galėjau suprasti tos moters jausmus, nes jaučiausi panašiai. Toks jausmas atėjo tuomet, kai pradėjau bendrauti su savo dvasia (tiksliau apibūdinti negaliu). Ilgus metus ji buvo užgožta, apleista, gal net pamiršta. Vidus buvo tuščias, negyvas, o gal tik pradėjęs merdėti. Norėjosi visa tai prikelti, pripildyti dvasią, atgaivinti sielą. Jaučiau bendravimo, manęs supratimo trūkumą. Norėjosi atrasti žmonių, kurie užpildytų ir net perpildytų mano esybę savo mintimis, žiniomis, gal net jausmais. Išmokusi bendrauti su dvasia pasikeičiau. Realų pasaulį, žmonių elgesį, pojūčius, jausmus pradėjau suvokti kitaip - skirtingai nei seniau. Dabar jie buvo tarsi už kito pasaulio ribos. Aš - viename, jie – kitame. Pradėjau juos vertinti tarsi iš šono, tarsi iš savo kitoniško pasaulio. O gal jie buvo kitoniškame, ne aš? Pradėjau matyti savo kūną, savo gyvenimą, pradėjau labiau rūpintis sveikata. Norėjosi vis labiau atrasti, pažinti, pajausti. Kilo klausimai - kur aš esu, kur jau atėjau, kokia gyvenimo prasmė ar esmė, ką dar galiu duoti kitiems, jei dar turiu ką duoti ir ar kiti norės paimti tai ką turiu - gal jie jau turi tai?
2004 m. rugsėjo mėn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą