Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...
2007 02 22
Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.
Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.
2007 02 14
Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?
*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.
2008 10 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą