Mintimis per būtį čia ir ten

Istorija apie mane, mus ir ne tik…

Aš paprasta moteris. Mokslai. Aukštoji. Buitis. Mėgiamas darbas. Tai buvo iki atėjo suvokimas savęs buvimo čia - klausimai kodėl, dėl ko, prasmė… Daug energijos išlieta pirmaisiais dešimtmečiais darbe. Vėliau - būtinybė tobulėti, nes viskas kas aplinkui - ištirta, atrasta, suvokta. Tobulybės siekis nešė sumaištį mintyse, klausimų galybė troško atsakymų. Ir tas laikas atėjo. Atėjo kai buvo jau keturiasdešimt. Sakyčiau, vėlokai, tačiau ir tai savaip reikšminga. Turėtų būt nesvarbu, kad vėlai, turėtų būt džiaugsmas – atėjo.
Jausmingumo, švelnumo protrūkis. Jis atėjo netikėtai, tačiau buvo taip išsiilgtas, išaugintas. Klausimai – atsakymai, atsakymai ir vėl klausimai taip ir nuvedė link dvasingumo atradimo, suvokimo.

Jis – tasis, kuris išgriebė už kupros iš pelkės, padėjęs ant sieto, kad nuvarvėtų, nusausino, pradėjo gryninti. Nusausino ašaras, neviltį. Abipusis supratingumas, atėjęs vėliau po išgarintų skruostų, nešė lyg ant sparnų. Polėkis, įkvėpimas tarsi plačiasparnis pelikanas apgaubė mus. Rimti, prasmingi dokumentai, aistringos meilės persunktos eilės – tai lydėjo keletą metų. Palyginus su amžiumi, tai mažas laiko tarpelis, tačiau toks įspūdingas patyrimais ir atradimais. Nebūtų įspūdingas, jei ne įvykiai ir pojūčiai realiai sunkokai suvokiami. Rodės, tai patiria tik kažkokie ypatingi žmonės, tačiau tuomet tai vyko visai arti – jų liudininkais buvo lemta tapti mums. Netikėtai (man) patekome į ratą žmonių, kurie skirtingai vertinami ir priimami aplinkos - kartais iš jos išstumiami, kartais priglaudžiami. Mūsų dvasiniai patyrimai, pojūčiai turėjo pasklisti plačiai. Turėjo tekti tai įvairialypei, įvairiasluoksnei aplinkai, išplisti ir eiti per rankas greitai, tarsi mostelėjus fėjai. Tačiau… Pastangos vis mažėjo ir jėgos mumyse blėso greičiau nei aplinka spėjo siurbti mūsų gėrį. Tuštuma. Trūkumas minčių, pojūčių, potyrių. Tai ženklas, kad reikia sustoti. O, kaip sunku "ant širdies", kai privalai sustoti, nors talpini savyje tiek daug šviesos, vilties, žinojimo. Jei tai trumpam – nieko tokio, tačiau… Ta tuštuma mūsuose ilgai negali tęstis. Ji turi baigtį. Bet mes negalime laukti, kol tai baigsis savaime. Turime tęsti savo siekius. Privalome. Tęskime. Linkiu mums abiem to… 

2007 01 22