Kviečiame į ypatingą kelionę - knygos pristatymą 2014 m. lapkričio 14 d.

RENGINYS JAU ĮVYKO
KVIETIMAS į ypatingą kelionę - renginį Vilniaus mokytojų namuose Svetainėje
2014 m. lapkričio 14 d. 18 val.

Kviečiame į ypatingą kelionę. Norite prisijungti? Tuomet siūlome:

Įjungti: vaizduotę, smalsumą, atidumą, atsipalaidavimą (kartais) ir visus teigiamus jutiklius.

  Išjungti: nusistatymus, nuomonę (na, šiek tiek) ir visus neigiamus dirgiklius.

Tai lyg ypatinga kelionė, kuri vyks per realias vietoves, taip pat nerealias, fantastiškas, bet įmanomas. Pabuvosite įvairiuose laikuose nuo tolimos praeities iki tolimos ateities. Kelionė neapsiribos išoriniu pasauliu, bet giliai nusitęs ir į vidinį.
Skaitytojai galės ne tik keliauti, bet ir gauti dovanų - suvenyrų iš aplankytų šalių: minčių, idėjų, atradimų, patyrimų, sugebėjimų.

Kelionės vadovas knygos autorius

Maloniai kviečiame prisijungti!

REGISTRUOTIS Į RENGINĮ Facebooke

Ką pasakoja autorius apie knygą - knygos reikšmė, prasmė, tikslas, ir....


Ką suteikė man knyga? Ką išmokau, supratau, pajutau?

Knyga – padėjo pažinti savo asmenybę: teigiamas ir neigiamas savybes, pojūčius, būsenas, jausti savo kūną. Išmokė dirbti su mintimis: savomis ir ateinančiomis, jausti jas, atskirti savąsias nuo ateinančių-svetimų, padėjo lavinti mąstymą, išmokė matyti aplinkoje vykstančius reiškinius, susieti juos vieną su kitu - matyti jų visumą. Išmokė pamatyti ryšius tarp reiškinių, įvykių. Knygą pradėjau skaityti, kai pajutau, kad atėjo tam laikas. Žinojau, kad turiu nusiteikti.  Skaitydama jutau, kaip "ateina" naujos mintys, vaizdiniai, palyginimai. Jas užsirašinėjau atskirai knygelėje ir tai tapo skaitomos knygos papildymu. Kai kurias man svarbias vietas žymėjausi atskirai. Pajutau kaip kinta laikas - jis plėtėsi, laikrodis rodė, kad praėjo visai nedaug, tačiau pati jaučiau kitaip. Pradėjo atsirasti naujos mintys, kurias norėjosi užsirašyti, besigaminanti energija skatino kurti, atsirado įkvėpimas. Nuostabus jausmas. Vienu momentu atėjo suvokimas, kad lyg skaityčiau savo pačios knygą, bet skaitau ne aš, o kažkas kitas. Ta būsena buvo visai nelaukta ir netikėta. Kai sustojau skaityti, jaučiausi keistai pakylėta. Tai sukėlė daug įvairiausių minčių apie mano gyvenimą. Atsigamino būsena, kurią jutau prieš daugelį metų, kai "ateidavo" eiliuotos mintys. Skaitydama knygą svarsčiau, mėginau taikyti sau tai ką naujo atradau, lyginau su savo savybėmis, elgesiu, mąsčiau ką turėčiau daryti ne taip ir kaip turėčiau jaustis. Atėjo daug minčių apie tai, kas gerai, tinka ir ką reikėtų koreguoti. Pati tai atradusi jaučiau džiaugsmą, didelį pakilimą viduje. Kilo noras dalintis su kitais savo patyrimais ir atradimais. Atėjo supratimas, kad tą knygą reikia skleisti kitiems, nes ji duoda daug teigiamų atradimų, kuriuos būtinai turi sužinoti ir patirti visi.  Siūlau paskaityti šią knygą ir patirti patiems.

Knygą galite rasti knygyne "Humanitas" Vilniuje arba pas autorių 

Daugiau informacijos paskaitykite facebooke , čia galite paklausti autoriaus, pasidalinti savo mintimis, tiesiog pabendrauti ir surasti bendraminčių.

Ar reikalingas Mokytojas, Vadovas pažįstant save

Siekis tobulėti - visada yra geras troškimas, tačiau, kai esi šio kelio pradžioje, visada būtinas geresnis nei tu žinovas, vadinčiau, mokytojas, vadovas. Žymiai geriau, kai yra tas, kuris pataria bet kokioje situacijoje, o retkarčiais net pasuka tavo kryptį į kitokią pusę, nei tu manei esant teisinga tąją, kuria pats ėjai. Tuomet kelias link tobulėjimo palengvėja, atsiveria tokie tavo sugebėjimai, kurių tu net neįsivaizdavai turįs. Tai atveda netgi prie stebuklų - visai normalių stebuklų (nėra kito apibūdinimo).

Kažkada galvoje buvo begalė minčių, pastoviai plakiausi jose ir kas dieną atsakymai į kylančius klausimus kisdavo. Ateidavo nusivylimas savimi, gyvenimu... Skaičiau knygose, kad savęs ieškojimas tai gerai, kad tai tobulėjimas, bet akivaizdžiai mačiau, kad tai veda į nusivylimą - kaip gi aš nesugebu rasti atsakymų, o jeigu randu man jie netinka, nes vėliau nepasitvirtina. Toks blaškymasis veikė neigiamai mane. Dabar galiu pasakyti, kad radau atsakymus į klausimus. Svarbiausia tai, kad išmokau iškelti klausimus ir išmokau sulaukti atsakymų. Svarbiausia - išmokau mąstyti, ne vien skaityti ir rinkti žinias. Išmokau matyti visaapimantį vaizdą (globalų), o tai moko rasti ryšius, sąveikas. Visa tai skatina stebėti, pažinti, atrasti. Kiekvienas atradimas kas kartą sukelia džiaugsmo, didžiavimosi ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tame suvoki tobulėjimo esmę, gyvenimo prasmę. Nepavyktų tai man vienai, tikrai ne - vis dar būčiau blaškymesi, ieškojime. Aš turiu pagalbininką, mokytoją, vadovą, kuris man padeda. Jis reikalingas, jei nesi stiprus. Kai patampi stipriu pats iš savęs, tada gali padėti patarti kitiems. Apie tai, koks turi būti mokytojas, vadovas - jau kita tema.

2014 03 20 (pirminis įrašas 2006 04-05)

Mintimis per būtį čia ir ten

Istorija apie mane, mus ir ne tik…

Aš paprasta moteris. Mokslai. Aukštoji. Buitis. Mėgiamas darbas. Tai buvo iki atėjo suvokimas savęs buvimo čia - klausimai kodėl, dėl ko, prasmė… Daug energijos išlieta pirmaisiais dešimtmečiais darbe. Vėliau - būtinybė tobulėti, nes viskas kas aplinkui - ištirta, atrasta, suvokta. Tobulybės siekis nešė sumaištį mintyse, klausimų galybė troško atsakymų. Ir tas laikas atėjo. Atėjo kai buvo jau keturiasdešimt. Sakyčiau, vėlokai, tačiau ir tai savaip reikšminga. Turėtų būt nesvarbu, kad vėlai, turėtų būt džiaugsmas – atėjo.
Jausmingumo, švelnumo protrūkis. Jis atėjo netikėtai, tačiau buvo taip išsiilgtas, išaugintas. Klausimai – atsakymai, atsakymai ir vėl klausimai taip ir nuvedė link dvasingumo atradimo, suvokimo.

Jis – tasis, kuris išgriebė už kupros iš pelkės, padėjęs ant sieto, kad nuvarvėtų, nusausino, pradėjo gryninti. Nusausino ašaras, neviltį. Abipusis supratingumas, atėjęs vėliau po išgarintų skruostų, nešė lyg ant sparnų. Polėkis, įkvėpimas tarsi plačiasparnis pelikanas apgaubė mus. Rimti, prasmingi dokumentai, aistringos meilės persunktos eilės – tai lydėjo keletą metų. Palyginus su amžiumi, tai mažas laiko tarpelis, tačiau toks įspūdingas patyrimais ir atradimais. Nebūtų įspūdingas, jei ne įvykiai ir pojūčiai realiai sunkokai suvokiami. Rodės, tai patiria tik kažkokie ypatingi žmonės, tačiau tuomet tai vyko visai arti – jų liudininkais buvo lemta tapti mums. Netikėtai (man) patekome į ratą žmonių, kurie skirtingai vertinami ir priimami aplinkos - kartais iš jos išstumiami, kartais priglaudžiami. Mūsų dvasiniai patyrimai, pojūčiai turėjo pasklisti plačiai. Turėjo tekti tai įvairialypei, įvairiasluoksnei aplinkai, išplisti ir eiti per rankas greitai, tarsi mostelėjus fėjai. Tačiau… Pastangos vis mažėjo ir jėgos mumyse blėso greičiau nei aplinka spėjo siurbti mūsų gėrį. Tuštuma. Trūkumas minčių, pojūčių, potyrių. Tai ženklas, kad reikia sustoti. O, kaip sunku "ant širdies", kai privalai sustoti, nors talpini savyje tiek daug šviesos, vilties, žinojimo. Jei tai trumpam – nieko tokio, tačiau… Ta tuštuma mūsuose ilgai negali tęstis. Ji turi baigtį. Bet mes negalime laukti, kol tai baigsis savaime. Turime tęsti savo siekius. Privalome. Tęskime. Linkiu mums abiem to… 

2007 01 22