Gyvenimas. Jausmai

2010 rugpjūčio 4 d.

*Mamos jausmai*

Štai, jau antra savaitė kaip ji išvykusi. Gaila, kad neaprašiau savo jausmų pirmomis dienomis, negalėjau, paprasčiausiai neturėjau dvasinių jėgų. Tik dabar nurimau, na, šiek tiek aprimau, ir galiu išsipasakoti. Nemaniau, kad taip sunku bus pergyventi jos nebuvimą. Kodėl? Juk viskas suprantama, aišku – ji išvažiavo mokytis, tai buvo jos svajonė nuo dešimties metų, jos svajonė išsipildė. Ar tu girdi, mama, tavo dukros svajonė išsipildė?! Bandau tai sau išaiškinti, bandau suvokti, bandau suprasti, kad gyvenimas turi eiti tik pirmyn ir laikas nestovi vietoje. Suprantu, kad turėjo ateiti tas laikas, kai dukra suaugs ir pradės gyventi savo gyvenimą. Bet šiuo metu man sunku. Noris būti vienai ramybėje, tyloje. Kad taip viskas dingtų? Staiga taptų viskas beprasmiška? Taip, gali pasirodo ir tai nepriklauso nuo tavo pačios norų. Tu nori nusiraminti, tu supranti, kad taip turi būti, tu mąstai sąmoningai – tik staiga apima tas keistas liūdnas jausmas ir tu jau ašarų nevaldai. Jos ir tie užplūdę jausmai valdo tave. O tu eini, tiksliau, judi su klaikiom akimis, bejausme tuštuma viduje ir bukai vykdai kažkieno norus. Kaip rasti jėgų pakilti ir matyti ateitį? Klausimas tik kieno ateitį? Nuo šiol tu privalai mąstyt ir matyti savo ateitį. Ne dukros, bet savo. Taip, aš pripratusi gyventi kitų gyvenimais, bet dabar – dabar esu laisva. Turėčiau džiaugtis, jaustis laiminga, svajoti apie būsimus pasiekimus Taip, gal taip ir jausiuos po kelių savaičių, ar kelių mėnesių, o gal...

*Dukros gyvenimas*

Mama, aūū!! Mama, kur tu?! Mama, na, kur dingai?? Rašo dukra laiškus ir niekaip negauna atsakymu (laiškai internetu). Dukra sujudo, išsigando, nes mama nerašo ir neieško jos jau keletą dienų. O mama gyvena kaip visada diena iš dienos - eina į darbą, grįžta namo, vakare žiūri tv ar klausosi muzikos ir t.t.. Skirtumas tik toks, kad ji nutarė „leisti“ dukrai gyventi savarankiškai, juk ji jau ne mokinė, jau suaugusi. Mama, padarė išvadą, kad ji neturi sekti kiekvieną dukros žingsnį, neturi žinoti, ką ji šiandien valgė ir kokia jos nuotaika, mama neturi sekti dukros mokslų eigą ir ieškoti darbo jai, mama neturi... oi, kiek daug ko ji neturi, bet iki šiol darė. Dabar stop. Mama gyvena sau ir su savimi, rūpinasi savimi, valgyt perka tik sau skaniausiai, ilsis kada nori ir kaip nori, namo grįžta kokiu nori keliu ir neskubant arba skubant, jei nori. Mamos gyvenimas pasikeitė. O dukros? Dukra mokosi gyventi atskirai, savarankiškai planuoti gyvenimo tempą, pinigų panaudojimą, planuoti savo laisvus vakarus, mokytis skirti savo draugų nuotaikas, stebėti jų elgesį ir spręsti, ar priimti jų kvietimus eiti į klubus, ar jie gali būti tikrais draugais ar tik pažįstamais. Štai, begalė klausimų turi iškelti ir į juos atsakyti pati dukra. Kaip jai seksis, mama pamatys ir sužinos, jai grįžus namo. Tikėkimės ir linkėkime, kad dukrai ir mamai puikia sektųsi gyventi savo gyvenimus.

... Galvok apie visus, bet nepamiršk savęs.
Puoselėk ryšius, bet neatimk laisvės.

"Minčių fontanas" 2006-02-28

BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

Laiškai Nepažįstamąjai

(1)
2006 lapkritis

Sveika, G.,

... gyvenimiškos patirties kiekis - vienintelis dalykas, kuris svarbiausias žmogui ir tik jis leidžia gerai suprasti kitą žmogų ir mėginti padėti jam susiprasti savyje, suvokti kas blogai daroma, kas gerai.
Kaip žinai, viskas gyvenime susiję – viskas turi pradžią ir priežastis...

Pamėgink pamąstyti apie tai giliau, nei naudodama aplinkinių primestą nuomonę. Paprastai aplinka labai įtakoja mus ir mes jau nuo mažens girdime kitų įsakinėjimus, nurodinėjimus. Deja, savo mąstymo taip ir nepažįstame. O jau nuo vaikiško amžiaus reikėtų pradėti pažinti save ir kelti klausimą - "KODĖL taip, o ne kitaip?"
Nesu psichologė, bet žinau, kad galima padėti visiems žmonėms, tik reikia nuoširdumo iš bendraujančiųjų. Ir, aišku, pasitikėjimo vienas kitu.

P.S. manau žinai, kad sugriauti galima daug greičiau nei sukurti. Tad neskubėkime griauti, geriau mėginkime statyti ir atstatyti tai kas sugriauta.

(2)
2006 lapkritis

Labas, G.,

...operatyviai atsakei, nesitikėjau greito atsakymo. ...
Pasakysiu grubiai ir gal net supyksi, bet vėlgi noriu paklausti. Tu radai kaip pabėgti - kodėl sesėms nepadedi? Jei stengies, tai kodėl tau nelabai leidžiama padėti? ...

Reikia matyti save kaip asmenybę, suvokti, kad esi atskiras žmogus ir gali turėti savo nuomonę, savo mintis, savo pažiūras. O kad papuolė {sesė} į svajonių pasaulį ir pačios svajonės, deja, neišsipildė - taip pat žinomas dalykas. Naujame išsvajotame pasaulyje ji nudegė. Aš vadinu tai gyvenimiškomis pamokomis. Kartais skaudžios, kartais pamokomos, bet visas turime praeiti patys ir išmokti. Jei neišmoksime - nugrimsime, jei išmoksime - pakilsime laipteliu aukščiau, patobulėsime. Ar ji kėlė klausimus - už ką ir kodėl tos pamokos? Paprastai gavę užduotį tyrinėjame - kodėl, ką daryti, kaip išpręsti.
Jeigu ji yra užsispyrusi, tai gerai, ji valinga ir gali daug pasiekti, tik gal ne tuo keliu eina, gal jai reikia tvirto pritarimo, paskatinimo.
Tiek pamąstymui. Nesupyk, jei perskaitei kaip įžeidimą vieną sakinį. Suprask, reikia kartais daugiau žinoti.


(3)
2006 gruodis

Sveika iš ryto,

ar tikisi, kad jau Kalėdos artėja? Man nelabai. Nepamenu, kad taip būtų - be sniego.

Dabar jau žinau, kad per didelė tėvų priežiūra nėra gerai. ...
Beje, kvailai įkaltas teigimas "ką žmonės pasakys", taip pat uždeda didelį antspaudą.
Tu turi per atstatumą išmokyti ją pasitikėti savimi, būt ryžtingai, drąsiai. Nebūtina brautis jėga į draugystes, jei žmogus to nenori. O kad ji artės prie tavęs - taip pat aišku. Metams bėgant, žmogus daro savo gyvenimo inventorizaciją ir pamato, kur yra teisybė, o kur ne, kas nori padėti, o kas tik kaltina ir moralizuoja. Prie to, kuris įkvepia, suteikia energijos, skatina ir linksta žmogus, ypač jautresnis. Tau reiktų įžvelgti gerus joje pokyčius, siekius ir juos skatinti, jiems pritarti, tiesiog giliau į ją pažiūrėti, paanalizuoti, be visuomenės primestų taisyklių (visuomenės įtaka labai didelė, manau, tai pati matai).
Reikia jai padėti, juk tik mokslų pradžia. Reikia nuimti mamos užkrautas mintis nuo jos. Mintis, kad tu būsi tokia ir anokia. Ji turi išvalyti savo mintis nuo kitų, turi susivokti pati kas esanti, kodėl taip ir kame čia reikalas.
Vaistai tik nuramina tam kartui, jie nepanaikina priežasties, o priežastys yra tik mumyse pačiuose. Vaistai ją ramins ir blokuos jos pačios suvokimą, o turi būti atvirkščiai - ji turi pati mąstyti, suprasti. Tiek pasamprotavimų.
Geros dieneles

(4)
2006 gruodis

Sveika, G.,

sunkumai visada grūdina žmogų, po to ateina ir dovanos. Kiekvieną gyvenime įvykį, jausmą, pojūtį suprantame kaip būtiną dalyką. Tik po to atsigręžę į praeitį (nors nereikia gręžiotis, reikia žiūrėti tik pirmyn į ateitį) retkarčiais suvokiame, kad ta pamoka buvo tikrai naudinga, įvertiname tai.
... Tik nereikia sau įsikalti į galvą, kad visada taip buvo ir bus, kad tai perimta iš protėviu ar tėvų. Nereikia kabinti ir neprikibs pats. Reikia pačiam kurti mintimis. Mintys gali viską, netgi daryti stebuklus.
Kas dėl pačios gyvenimo - neskubink įvykių, ir, kaip pati sakai, neprisikabink sau tų minčių, kurios žlugdo ir traukia žemyn. Viską spėsi, tik nesiduok valdoma neigiamoms mintims ir svetimoms. Atmesk ne savas ir įsiklausyk į tas, kurios reikiamos. Arba laikyk, bet neleisk joms vadovauti. O veidas, ir ypač akys, tikrai yra sielos veidrodis, taigi, gerai, kad vyras pastabus ir mato, dar geriau, jei palaiko tave ir padeda.
Sėkmes tau, G. ...

(5)
2006 gruodis

Už ką ačiū? Netikėta - tai kaip dovana. Dėkui ir tau.
Nesvarbu koks ženklas {zodiako}, visi esame žmonės ir visi turime įvairiausių savybių, sugebėjimų, tik reikia juos atrasti, sužinoti ir tada gyvensime visai kitaip nei dabar. Dabar ką liepia, tą ir mokomės mokyklose, universitetuose. Žinių - nors vežimu vežk, bet, ar pats žmogus gauna atsakymus apie save, savo elgesį, savo jausmus, savybes. Ar jam padeda juos rasti, ar nurodo bent mažą takelį, kuriuo eiti link savęs atradimo? Atsakyčiau - ne. O turėtų mokyti. Man Dievas davė laimę (ar sėkmę) sutikti žmogų, kuris viso to moko. Sakyčiau - gaila, kad per vėlai, bet sakau - ačiū, pačiu laiku. Jeigu davė dabar, o ne anksčiau, vadinas, taip reikėjo ir už tai dėkui. Prieš keletą metų mano galva buvo pilna visokiausių minčių. Maliausi jose, ieškojau knygose atsakymų, skaičiau ivairiausią literatūrą, bet atsakymo neradau. Ir tik atsiradus tam žmogui, viskas pradėjo stotis į savo vietas. Dabar jaučiu, kad galiu ir kitiems padėti, nors truputi.
Man *m. Bet per pastaruosius du su puse metų pragyvenau ir patyriau tiek, kiek nebuvau pragyvenus per visus *m. Čia turiu omenyje gerus patyrimus. Tiek trumpai apie mane.

(6)
2006 gruodis

... manau, savotiškai turi būti dėkinga Jam, kad sutikai mane. Čia, šiaip, pamąstymui. Juk ką sutinki netyčia savo kelyje, turi būti dėkingas, kad sutikai - ar tai būtų elgeta, turtuolis, ar patarėjas, ar dar kažin kas. Jie visi mus moko savotiškai - kai kas barimu, kai kas geru žodžiu, kai kas reikalavimu (pinigų, dėmesio).
Tavo gyvenimas tai dar viena žmogaus istorija. Pažiūrėk tarsi iš šono - daug vargo, daug skausmo, mažai džiaugsmo ir visai nedaug laimės. Už skausmus ir vargus paprastai atitinkamai atmokama dovanomis, tik kada ir kokios - priklauso nuo paties žmogaus. Aš taip pat gavau dovanų - žmogaus patarimus, išmintį, bet iki tol ėjau ir skausmu, ir vargu. Manasis skausmas buvo ne toks kaip tavo, ir ne toks kaip visų kitų - kiekvieno iš mūsų skausmas yra asmeniškas (savas skausmas arčiau tavęs, taip sakome). Žinai, kartą sunkiu gyvenimo momentu man brangus žmogus - tėvas pasakė: "Žinok, dukra, tai kas bus viską turėsi pergyvent p a t i, tik pati". Taip ir yra - viskąa turime pergyventi patys. Tu tai jau žinai. Kitas gali paklausyti tavęs, bet savo keliu eis pats. Tu šauni ir stipri jau esi. Tu daug turėjai pamokų ir bus dar visokių, bet tu jas išmoksi, tik... pirmiausia, išmok stebėti aplinką, kitus, analizuok daugiau, lygink. Ko reikia nepamiršk, ką reikia užmiršk. Daugiau pasitikėk Juo, nesiimk vadovauti pati, jei nežinai, ar tai teisinga. Jei tvirtai žinai - pirmyn, jei abejoji - sustok. Neįsikibk į nieką - nei į žmogų, nei į daiktą, paprasčiausiai gyvenk ir mokykis stebėti viską tarsi iš šalies.
Tiek šiam vakarui...

(7)
2007 vasaris

Sveika, G.,

... Kančia yra būtina, kai nori suprasti kas teisinga. Tuomet, kai jau suvoki, kad kančia beprasmiška - stengiesi ją numesti. Jei jauti savyje stiprumą, tai kam svarsčiai ant kojų? Vaiko negailėk, jis nori matyti tave laimingą. Vaikai gyvens savo gyvenimą ir primins tau: "kam kentėjai, mama? Nereikėjo." Daryk sprendimus ir nesigailėk. Beje, darbų kiekį ribok.
Pamastyk apie tai. Kai jauna esi tempi kiek gali, bet metams bėgant viskas keičiasi.
... moterys per daug "veža", tad laikas to atsikratyti. To tau ir linkiu...


2007 vasaris

Labai tau ačiū, kad supranti, nes ne visi supranta, deja...
G.

Praeitis - jaunystės praradimai

Dabar suprantu ką praradau, ko neteko pažinti, pajausti savo vaikystėje, jaunystėje. Praradau daug ką - knygas apie tų laikų jaunimo gyvenimą, muziką, kurią jie klausėsi. Tik neperseniausiai sužinojau, kad buvo tokie Gėlių vaikai. Gerai, kad apie R.Kalantą žinojau dar jaunystėje. Dabar suprantu, ką praleidau savo vaikystėje ir jaunystėje. Gaila. Bet keliu kitą klausimą - o gal ir gerai, kad praleidau? Netapau narkomane, nesivalkiojau, buvau gera mergaitė, lindėjau namie, klausiau tėvų. Dabar galima tik pafilosofuoti - gerai tai ar blogai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, gerai būtų, jei būčiau žinojusi kas yra tuometinis "kitos spalvos" jaunimas. Tik tuomet man reikėtų būti stipriai viduje, nuovokiai, žinančiai ne vien tik jaunimo “tokį” gyvenimą, bet daug daugiau - reiktų žinoti kokį “blogį” neša uždrausti vaisiai. Tuo metu šie vaisiai buvo slepiami ir draudžiama net viešai kalbėti apie juos, ką jau sakyt, rašyti. Šiais laikais mes daug žinome, o tuomet nieks nieko nežinojo ar turėjo nežinoti. Seka išvada, kad nežinant galima buvo įkliūti kaip reikiant su bandymu realybėje. Tai ir verčia susimąstyti - gal vis tik gerai, kad buvau gera mergaitė tuomet…Tik dabar suvokiu praradimo prasmę, bet tuomet... kažin kaip būt buvę. Kitaip svarstau - būtų įdomu pažinti kitą jaunimo dalį – atsipalaidavusią, gyvenimą vertinančią ne taip kaip didžioji dalis tuometinio jaunimo, būčiau tikrai nustebinta, manyje būt kilę irgi tokie patys jausmai, mintys kaip ir jų, greičiausiai būt patikę ir būčiau pritarusi. Tikiuosi būčiau atrinkusi teigiamus daigus nuo neigiamų, o gal ne? Gal taip būt apsukę galvą naujos mintys ir idėjos, kad būčiau kaip vėjui dvelktelėjus nuskraidinta į tą kitą gyvenimo skylę.

Dabar galiu svarstyti, mąstyti ar gerai, ar blogai buvau auginama, viena tik aišku, ano laiko nesugražinsi. Nesugražinsi nei ano gyvenimo, nei dvasios. Šiuo metu lieka tik šita dvasia, visiškai kitokia nei anoji, o ir mintys šiomis dienomis visiškai kitokios nei būtų anais laikais. Ir iš vis nelabai galiu pasigirti, kad anais laikais mąsčiau, svarsčiau, turėjau savo nuomonę, žinau tik, kad buvau rimta, su savo principais. Bet, ar tai mąstymas? Tai tik mintys, paimtos iš kitų, iš literatūros, knygų, aplinkos, o savųjų buvo labai nedaug. Stebina, kad dabar matau viską kaip ant delno, savo buvusį gyvenimą, suvokimo ir mąstymo stoką, daugelį dalykų, kurių dabar jau tikrai nedaryčiau.

2005 04 20

- pojūčiai, potyriai

Šiandien pirmą kart šiais metais išgirdau čiulbant paukštelį - pirmąjį artėjančio pavasario pranašą. Jo balso skambesys jau seniai įrašytas mano galvoje, tad kasmet jo laukiu. Jis - žemės atsinaujinimo šauklys, kviečiantis prabusti po žiemos miego, apsivalyti ir pakelti galvas, sparnus. Tai pranašas apie naują gyvenimo ratą šiais metais. Labai nudžiugau jį išgirdusi, pasilabinau mintyse ir darban žingsniuoti jau buvo daug linksmiau. Sutikusi bendradarbį, norėjau ir jam pasakyti šią džiugią žinią, tačiau... pamačiau jį per vėlai. Nespėjau. Pėdinau vos ne pasišokėdama, taip gera buvo širdyje – juk pavasaris jau jau alsavo į nugarą, jaučiau jo artėjimo prislopusį aidą, vaizduotėje kilo jo būsimos spalvos, kvapai. Ankstyvas pavasaris man asocijuojasi su vaikų gimimu. Abu gimė būtent pavasarį – dukrelė įžengė į šį pasaulį vasarį, o sūnus kovą, taigi kaip nesijausi laimingas ir švytintis, šie įvykiai dar labiau pripildo mane džiaugsmu ir laime.

**

Vis tik kaip nuostabu, aš galiu matyti, girdėti garsus, aš galiu kalbėti, mane gali girdėti. Ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra nuostabu?! Tas jausmas buvo atėjęs man jau seniau, tačiau šį ryt tai pajutau dar stipriau. Tai buvo ypatingas rytas – jaučiau pakylėjimą viduje, norą apkabinti visą pasaulį, jaučiau didelį troškimą, kad žmonės išgirstų tai, ką aš sakau. Mintyse tyliai nuskubėjo mintis, kad ateityje, jau visai netolimoje, mane išgirs, tikrai išgirs.

O štai vakar, buvo dar ypatingesnė diena. Per vieną dieną pamačiau daug skirtingų jausmų: džiugesį, laimę, meilę ir pyktį, įniršį, apmaudą. Pamačiau kaip Aukščiausiasis juos tvarko. Tai buvo parodyta su manimi ir beveik tuo pačiu metu, tiksliau, pirma vieną - po kelių minučių kitą.

**

Iš darbo grįžau nuostabiai pakilios nuotaikos, eilės sukosi galvoje kaip patrakusios ir net romano kontūrai brėžėsi mintyse. Beeidama tiek susižavėjau tuo, kad net žinutę nusiunčiau savo įkvėpėjui, norėdama pasidalinti užgriuvusiomis mintimis ir jausmais. Namie ruošiausi visa tai išlieti popieriuje ir nenustojau stebėtis savimi - stebėtis tuo, kaip savaime ateina eilės, kaip vyksta kūryba mintyse. O visa tai darau juk ne aš pati - tai daro Jis, iš aukštumų stebėdamas jau ne pirmus metus. Mintyse dėkojau už tokią dovaną.

2005 01 26

Suvaidinti jausmą

Penktadienį pirmą kartą ėjau į operetę – tai buvo viena iš senų didelių mano svajonių. Tačiau... nusivyliau. Kuo galima nusivilti? Vaidyba, aktoriais, salės apstatymu, atmosfera…? Taip, visu tuo ir nusivyliau, nors, tiesą pasakius, mažoje šalelėje toks pagrindinių aktorių dainavimas yra normalus - ne La Skala juk. Bet tik tai ir nieko daugiau. Stebėjau ten daugiau ne operetę, bet…žiūrovus. Mėgdavau tą daryti ir seniau - jie juk irgi vaidina, tik jų scena daug didesnė, o svarbiausia, jie ir patys nežino, kad vaidina, todėl jų aktoriniai sugebėjimai yra tikrai unikalūs, niekas juk taip nesuvaidins kaip tikras gyvenimas. Mes irgi esame aktoriais jame.

Vienas prisiminimas iš savo išgyvenimų staiga iškėlė tokią mintį. Pagalvojau, o ar galima suvaidinti j a u s m ą scenoje, t.y. jį išgyventi lygiai taip pat kaip gyvenime? Padariau išvadą - ne. O gal klystu? Gal yra pasaulyje tokie aktoriai, sugebantys perteikti jausmus? Tuomet, manau, jie turi būt pergyvenę tą jausmą gyvenime ir tokiu stiprumu, kad galima būtų atkartoti scenoje. Kitaip - scenarijaus skaitymas ar pačių aktorių mokymas bus beprasmiškas.

Vis gi, ar įmanoma suvaidinti tikrus jausmus?! Kaip galima vaidinti jausmus? Jausmai ir lieka jausmais. Juos sunku suvokti protu, jie greitai keičiasi, neturi skonio, jų negalima apčiuopti, juos galima tik turėti savyje ir tam tikru gyvenimo momentu išreikšti. Todėl man ir nepavyksta aprašyti (arba pavyksta, bet labai sunkiai) tų tikrųjų jausmų, kuriuos tąsyk išgyvenau.

O kaip operetė? Deja, joje buvo tik v a i d i n i m a s. Tekstas ir grynas jausmų vaidinimas, tikrųjų jausmų jokių. O žiūrovai? Jie liko tokie patys - linksmai leido laiką, juokėsi iš trumpų, paprastų, kasdieninių replikų. Taip ir liko tas pasaulis, niekur nenuėjęs - nei į vieną pusę, nei į kitą. Na, gal ne visi taip stovi, gal aš neteisi? Aš gi nuėjau ir nemažą kelią jau nuėjau į priekį. Gal gi ir tas pasaulis pradės žengti paskui mane pirmuosius žingsnelius, gal gi?! Aš tikiuosi, kad jis išdrįs žengti bent pirmą žingsnį, o po to bus daug lengviau, tikrai lengviau. Tai bus naujas jo kelias, naujas gyvenimas…

2004 lapkritis

Meilė - tai...

Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...

2007 02 22

Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.

Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?

*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.

2008 10