BALANDĖ

Diena prasideda kaip įprasta…lygiai taip pat kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol vaikai dar miega esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl… mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas geras mano draugas pastoviai vis kartodavo: - “Nustok galvoti. Negalvok tiek daug. Tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute. Suvok savo egzistavimą šioje planetoje. Šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis.” Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad ESU ir tiek. Suprantu tokio patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų, kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį mano galvoje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

*

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daug daug metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeistų, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti (kalbėti) su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje. Negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimynykščiai nepadeda, jaučiuosi tarsi kalėjime… Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

*
Žinai, labai dažnai užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse skraidydavau, sukdavau ratus aukštai danguje. Ir, žinai, ką kartą pamačiau iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus. Ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį.

Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė. Įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… Ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras STOP ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi...

Taigi, tik tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju: jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas?Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man paprieštarauti? Galbūt…. 2002 (?) vasara

DOVES...

My day begins as usual… as it has for years. I get up and stay almost all day in the kitchen. While the kids are sleeping I am free – I make myself a cup of coffee. I sit in the kitchen. Silence. I am on vacation now so I breathe easily, not a worry, a running around. Just sitting and thinking about life again. A good friend of mine repeats to me – “stop thinking, don’t think so much”. I know that I must stop thinking and that being alone with oneself is a good thing and I understand very well why my friend says this to me but still…I think. Maybe I am trying to find some answers to questions? Maybe it’s is the only thing I can do freely without anyone interfering?
My life follows its usual course. I’ve lost that freedom to live my life, as I want to live it. By not getting mad at him I knew it would happen. I knew it so well. Nothing, absolutely anything would have changed, even if I had got angry. I knew this. Because of this for a very long time I didn’t want talk to him. I’m not scared of housework, I like cooking, going shopping, cleaning but it become routine and without the help of other members of the family I feel as if I’m in a prison. I know it’s my fault – I brought my children up not well…I wanted only the best for them, believe me only the best.
And so I sit now in the kitchen and look out the window. I see doves flying in the sky outside my kitchen window. Some of them nest in the roof of the house opposite. Each time I see them it’s such a delight as they fly in the air. It’s especially touching in the spring when they fly in pairs.
You know, so very often I’d close my eyes and imagine, imagine that I alone was a dove. And what did I see from way up high? I saw all the earth, forests, trees and lakes and it was only then that I realized how colorful the earth is. Everything looks so small from way above, things I’ve never seen before in my life. And for me this view was so incredible – it excited me so and from that day on I changed my opinion about life, its meaning and the world. And now, whenever it gets too much to bear, when there’s no hope and all I want to do is die, I imagine that I am that same dove. I imagine I’ll never again see the beauty of the world. And that fleeting view alone stops all such terrible thoughts. This is a very good stop sign for me. I want to see the BEAUTY of the world, I want to think, to dream, to be with friends. All of this I want to do. The doves alone help me to keep dreaming, thinking and living. Every time I enjoy watching the doves as they fly in pairs, relishing their freedom. Sometimes I’m envious of them. Why? I think it’s because their life is just so natural and that they have only nature to answer to. They can find a mate so simply (or maybe they have the same problems with this as we do?). They build nests (and this they do with far more LOVE than people do I believe), they bring up their children t o g e t h e r and nobody tells them how to do it because they don’t need to. They do it natural, as nature intended. So why then don’t people behave as nature intended?
No, they do actually behave as nature intended it’s just difficult to understand in which way – why one person behaves according to one rule and another person to another. I don’t want talk about people right now. Maybe I have too much experience with people and know how some people behave (I am talking about those closest to me). It’s not worth the attention I think. I’d rather talk about doves or nature – doves whose life I know nothing about and can only imagine what they think about, why they behave like this or like that. Perhaps I’m wrong. Maybe thinking about nature is much easier for me because nature is silent and can’t contradict me?
Maybe…