NUOŠIRDUMAS. ATSAKOMYBĖ

Turėjau gyvenime pamoką, žiaurią pamoką, kuri buvo susijusi su pinigais. Prieš priimdama sprendimą ilgai mąsčiau, prašiau artimųjų ir aplinkinių patarimų, bet... padariau savaip. Mane tas žmogus išdavė. Jis buvo užsienietis. Nežinodamas mūsų visuomenės elgesio ir manęs pačios. Moralą gavau tokį - jeigu darai veiksmą savo nuožiūra, privalai žinoti, kad bet kuriuo atveju atsakysi pati. Puoliau į paniką, bet gal Dievas padėjo ir padėtį ištaisiau. Supratau, kad mano nuoširdumą gali suptrypti bet kas, bet kada, įsisąmoninau, kad negaliu pasitikėti nė vienu žmogumi, ypač nepažįstamu ar mažai pažįstamu (netgi artimuoju ar draugu). Tas įvykis pakeitė mane, atvėrė akis ir įkalė į galvą mintį - niekad netikėk, kad tavo nuoširdumas nepažeidžiamas ir jo niekas nesutryps. Niekad - vadinas, negaliu niekam būti atvira, nuoširdi, atsiverianti, pasakojanti, ką skauda ir kodėl, negaliu išsakyti savo jausmų ir ypač rodyti (skausmą, džiaugsmą), nes jų niekas nesupras, nes tai ne JO skausmas ir džiaugsmas, o mano. O į kito kailį niekas negali įlįsti, juk viską geriausiai tik tu viena žinai. Tu pati žinai, kodėl taip elgiesi, kodėl baudi žmogų ar kaltini, kodėl jo vengi ar darai dirbtinę šypseną. Kitas žmogus to nesupras ir aš nesitikiu, kad bent vienas suprastų.