2008 10 22
Rašau čia dienoraštį. Vakar apėmė gilus liūdesys ir nugrimzdau į save - savo mąstymą, jausmus. Grimzdau ir nugrimzdau kaip inkaras taip giliai, kad net einant namo kartu su A*** tylėjau ir minimum atsakinėjau į klausimus. Tylėjau ir namuose. Jis matė ir bandė aiškinti situaciją. Aš galėjau rėžti atgal, bet tai būtų buvę negražūs žodžiai, kaltinčiau jį, kad jis man negali padėti ir visa kita. Todėl prikandusi liežuvį tylėjau ir lindėjau savyje. Žiūrėjom kiną "Nauja žemė". Žiaurus, bet realistiškas kinas apie nusikaltėlius. Toks tat gyvenimas...
2008 10 27
Ta diena, apie kurią perskaitėte aukščiau, iškrito iš mano gyvenimo. Ar jums taip būna, kad dingsta diena? Ateina nauja diena, o tu manai, kad tai toji vakarykštė. Pasirodo, tai ne toji diena, tai jau nauja diena. Nustebau. Labai nustebau - kaip gali iškristi diena ir tu jos nepameni. Gali. Bandžiau prisiminti ką dariau tą dieną, ką veikiau, kur buvau, su kuo, visus įvykius. Prisiminiau. Aš tą dieną nebuvau ČIA. Aš buvau kažkur kitur - ne toje pačioje vietoje kur būnu kasdieną. Dabar (šiandien) pamenu : taip, buvau ten pat, su tais pačiais žmonėmis. Bet mintimis buvau visai kitur. Mintimis buvau ten, kur kiti negali patekti. Ten galiu būti tik AŠ. Buvau savyje, būsenoje, kurią susikūriau pati. Ji atvėrė mane nuo jūsų pasaulio, tarsi saugojo nuo viso to kas supa mane. Sakau "jūsų", nes dauguma jūsų ten gyvena, ne visi, bet dauguma. O aš tuo metu įsisupau į save pačią, atsitvėriau nuo jūsų minčių, jausmų, norų. Norėjau būti tik su savimi. Norėjau mintimis kalbėti su savimi, pasipasakoti sau ką jaučiu, pasiaiškinti, kodėl su manim elgias taip ir ne kitaip, pabandyti rasti priežastis ir atsakymus į daugelį mane jaudinančių klausimų. Jeigu dieną pamečiau, vadinas, man pavyko. Pavyko, likti tik su savimi. Keista ir tuo pačiu įdomu. Keistas jausmas, kai kitą dieną ieškai prieš tai buvusiosios. Aš nenorėjau, kad dingtų diena. Aš norėjau tik atsiriboti nuo viso to, o, pasirodo, tai ištrynė man dieną iš mano gyvenimo. Svarstau, gerai tai ar ne? Galiu daryti išvadą, kad, jei nori pabūti su savimi, gali, tačiau realybėj tu prarasi dieną. Aišku, gali būti ir ne viena prarasta diena, jų gali būti daug. O kokia tokio praradimo vertė? Ir ar tai praradimas? Tai savęs atradimas, bet.. dienos, laiko praradimas. Ne, laikas buvo skirtas man pačiai - jo nepraradau, dingo tik diena. O atradau žymiai daugiau - save.
