Praeitis - jaunystės praradimai

Dabar suprantu ką praradau, ko neteko pažinti, pajausti savo vaikystėje, jaunystėje. Praradau daug ką - knygas apie tų laikų jaunimo gyvenimą, muziką, kurią jie klausėsi. Tik neperseniausiai sužinojau, kad buvo tokie Gėlių vaikai. Gerai, kad apie R.Kalantą žinojau dar jaunystėje. Dabar suprantu, ką praleidau savo vaikystėje ir jaunystėje. Gaila. Bet keliu kitą klausimą - o gal ir gerai, kad praleidau? Netapau narkomane, nesivalkiojau, buvau gera mergaitė, lindėjau namie, klausiau tėvų. Dabar galima tik pafilosofuoti - gerai tai ar blogai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, gerai būtų, jei būčiau žinojusi kas yra tuometinis "kitos spalvos" jaunimas. Tik tuomet man reikėtų būti stipriai viduje, nuovokiai, žinančiai ne vien tik jaunimo “tokį” gyvenimą, bet daug daugiau - reiktų žinoti kokį “blogį” neša uždrausti vaisiai. Tuo metu šie vaisiai buvo slepiami ir draudžiama net viešai kalbėti apie juos, ką jau sakyt, rašyti. Šiais laikais mes daug žinome, o tuomet nieks nieko nežinojo ar turėjo nežinoti. Seka išvada, kad nežinant galima buvo įkliūti kaip reikiant su bandymu realybėje. Tai ir verčia susimąstyti - gal vis tik gerai, kad buvau gera mergaitė tuomet…Tik dabar suvokiu praradimo prasmę, bet tuomet... kažin kaip būt buvę. Kitaip svarstau - būtų įdomu pažinti kitą jaunimo dalį – atsipalaidavusią, gyvenimą vertinančią ne taip kaip didžioji dalis tuometinio jaunimo, būčiau tikrai nustebinta, manyje būt kilę irgi tokie patys jausmai, mintys kaip ir jų, greičiausiai būt patikę ir būčiau pritarusi. Tikiuosi būčiau atrinkusi teigiamus daigus nuo neigiamų, o gal ne? Gal taip būt apsukę galvą naujos mintys ir idėjos, kad būčiau kaip vėjui dvelktelėjus nuskraidinta į tą kitą gyvenimo skylę.
Dabar galiu svarstyti, mąstyti ar gerai, ar blogai buvau auginama, viena tik aišku, ano laiko nesugražinsi. Nesugražinsi nei ano gyvenimo, nei dvasios. Šiuo metu lieka tik šita dvasia, visiškai kitokia nei anoji, o ir mintys šiomis dienomis visiškai kitokios nei būtų anais laikais. Ir iš vis nelabai galiu pasigirti, kad anais laikais mąsčiau, svarsčiau, turėjau savo nuomonę, žinau tik, kad buvau rimta, su savo principais. Bet, ar tai mąstymas? Tai tik mintys, paimtos iš kitų, iš literatūros, knygų, aplinkos, o savųjų buvo labai nedaug. Stebina, kad dabar matau viską kaip ant delno, savo buvusį gyvenimą, suvokimo ir mąstymo stoką, daugelį dalykų, kurių dabar jau tikrai nedaryčiau.

2005 04 20

- pojūčiai, potyriai

Šiandien pirmą kart šiais metais išgirdau čiulbant paukštelį - pirmąjį artėjančio pavasario pranašą. Jo balso skambesys jau seniai įrašytas mano galvoje, tad kasmet jo laukiu. Jis - žemės atsinaujinimo šauklys, kviečiantis prabusti po žiemos miego, apsivalyti ir pakelti galvas, sparnus. Tai pranašas apie naują gyvenimo ratą šiais metais. Labai nudžiugau jį išgirdusi, pasilabinau mintyse ir darban žingsniuoti jau buvo daug linksmiau. Sutikusi bendradarbį, norėjau ir jam pasakyti šią džiugią žinią, tačiau... pamačiau jį per vėlai. Nespėjau. Pėdinau vos ne pasišokėdama, taip gera buvo širdyje – juk pavasaris jau jau alsavo į nugarą, jaučiau jo artėjimo prislopusį aidą, vaizduotėje kilo jo būsimos spalvos, kvapai. Ankstyvas pavasaris man asocijuojasi su vaikų gimimu. Abu gimė būtent pavasarį – dukrelė įžengė į šį pasaulį vasarį, o sūnus kovą, taigi kaip nesijausi laimingas ir švytintis, šie įvykiai dar labiau pripildo mane džiaugsmu ir laime.
**
Vis tik kaip nuostabu, aš galiu matyti, girdėti garsus, aš galiu kalbėti, mane gali girdėti. Ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra nuostabu?! Tas jausmas buvo atėjęs man jau seniau, tačiau šį ryt tai pajutau dar stipriau. Tai buvo ypatingas rytas – jaučiau pakylėjimą viduje, norą apkabinti visą pasaulį, jaučiau didelį troškimą, kad žmonės išgirstų tai, ką aš sakau. Mintyse tyliai nuskubėjo mintis, kad ateityje, jau visai netolimoje, mane išgirs, tikrai išgirs.
O štai vakar, buvo dar ypatingesnė diena. Per vieną dieną pamačiau daug skirtingų jausmų: džiugesį, laimę, meilę ir pyktį, įniršį, apmaudą. Pamačiau kaip Aukščiausiasis juos tvarko. Tai buvo parodyta su manimi ir beveik tuo pačiu metu, tiksliau, pirma vieną - po kelių minučių kitą.
**

Iš darbo grįžau nuostabiai pakilios nuotaikos, eilės sukosi galvoje kaip patrakusios ir net romano kontūrai brėžėsi mintyse. Beeidama tiek susižavėjau tuo, kad net žinutę nusiunčiau savo įkvėpėjui, norėdama pasidalinti užgriuvusiomis mintimis ir jausmais. Namie ruošiausi visa tai išlieti popieriuje ir nenustojau stebėtis savimi - stebėtis tuo, kaip savaime ateina eilės, kaip vyksta kūryba mintyse. O visa tai darau juk ne aš pati - tai daro Jis, iš aukštumų stebėdamas jau ne pirmus metus. Mintyse dėkojau už tokią dovaną.

2005 01 26

Savinaalizė - pokyčiai asmenybėje

<...>...savaitė ištįso man į mėnesį, tiek minčių kasdieną... <...> - laiko pokytis

<...>Kitaip pradėjau žiūrėti į aplinką. Visada stengdavausi viską matyti tarsi ir šono, analizuoti kitų veiksmus, pamatyt klaidas, norėdavos patarti kaip daryt geriau. Dabar žiūriu kitaip - išmokau GIRDĖTI ką žmonės sako. G i r d ė t i ir analizuoti žmonių ištartus žodžius. <...> - požiūrio pokytis

<...>...negaliu patikėti, kad taip keičiasi viskas manyje...<...>

2004 06 13

<...>...kasdieną vis kitaip jaučiuosi...<...>

2004 06 16


<...>Daug kas pasikeitė pačioje manyje, daug kas aplinkoje šalia manęs. Visa tai siekiu labai pamažu (nors gal ir daug jau per tą laiką, nežinau), kartais pavargstu ir stabteliu, kartais trumpam suabejoju, bet dabar daugiau mąstau, darau išvadas, o ženklų kiek jau turėjau, net pačiai nesitiki, kad tai buvo nutikę su manimi.<...> - mąstymo pokytis

<...>Pirma ką aš pastebėjau savyje – pasikeitusią laikyseną, kilo didelis nenoras nešioti ant peties rankinę, ką dariau visą gyvenimą. Anksčiau kildavo mintis, kad taip formuoju netaisyklingą laikyseną ir jaučiau, kad metams bėgant man noris lenktis žemyn ir žemyn. Tai nurašydavau į artėjančią senatvę, nors ji mano optimistiniu požiūriu atrodė, oi, kaip toli. Dabar tik galvoju, tai greičiausiai buvo tik įspėjamasis ženklas - jeigu nekreipsiu gyvenimo kelio reikiama linkme, tai ji (senatvė) ateis kaip mat. Ačiū Dievui, dar spėjau laiku. Dabar rankinė yra tik mano rankoje ir net jei kartais pamėginu užkabinti ant peties, po kelių minučių jau ją nusiimu. Stebiuosi savimi, bet tai tiesa.<...> - išorės pokytis, pojūčio pokytis

2004 12 02


<...> Dabar jau stipriau jaučiu, kas tokia esu šiam pasaulyje. Pajutau stipresnį poreikį rašyti. Mintyse jau sklando būsimos knygos turinys, nepilnas dar, bet jaučiu tarsi bręstant šį kūrinį manyje. Dabar puikiai suprantu, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti, tai turi susigulėti mintyse ir vieną kartą tiesiog išsipilti popieriuje. Pastebėjau, kad kai ateina ta valanda kai gimsta mintys ir noris jas užsirašyti, susiklosto nepalankios aplinkybės ir negali tai daryti. Tuomet susikaupia žymiai daugiau minčių ir noris palikti jas užsirašyti vėliau, deja, kitą dieną dauguma jų išblėsta ir turi tenkintis tik keliomis likusiomis. <...> - pojūčio pokytis
2005 02 09


<...> Šiaip visai įdomu išmokti dėstyti savo mintis aiškiai ir suprantamai, tik vos vos su tam tikra potekste – kartais įžūlia, kartais jumoristine.<...> - minčių dėstymo pokytis
2005 02 22


Labai malonu sulaukti Jūsų kvietimo, visada maniau, kad mano mintys reikalingos, o gal net ir įdomios. Jų aš turėjau jau seniai, tačiau nežinojau kur jas dėti. O kai vienas pažįstamas pasiūlė užrašyti viską ką jaučiu – pamėginau. Po to vėl nieko nerašiau, nes nesupratau kam to reikia, nemačiau viso to prasmės. Dabar gailiuosi, nes jeigu būčiau viską sudėjusi į lapus, turėčiau knygą, pačios išgyventą, išjaustą, gal net ašarom sulietą, nes prieš keletą metų emocijos ir jausmai buvo daug stipresni, trapesni nei dabar. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar galiu tą padaryti, nors, savaime aišku, jausmai pakitę, supratimas ir pajautimas jau ne toks kaip anais laikais.
2005 03 03



Suvaidinti jausmą

Penktadienį pirmą kartą ėjau į operetę – tai buvo viena iš senų didelių mano svajonių. Tačiau... nusivyliau. Kuo galima nusivilti? Vaidyba, aktoriais, salės apstatymu, atmosfera…? Taip, visu tuo ir nusivyliau, nors, tiesą pasakius, mažoje šalelėje toks pagrindinių aktorių dainavimas yra normalus - ne La Skala juk. Bet tik tai ir nieko daugiau. Stebėjau ten daugiau ne operetę, bet…žiūrovus. Mėgdavau tą daryti ir seniau - jie juk irgi vaidina, tik jų scena daug didesnė, o svarbiausia, jie ir patys nežino, kad vaidina, todėl jų aktoriniai sugebėjimai yra tikrai unikalūs, niekas juk taip nesuvaidins kaip tikras gyvenimas. Mes irgi esame aktoriais jame.
Vienas prisiminimas iš savo išgyvenimų staiga iškėlė tokią mintį. Pagalvojau, o ar galima suvaidinti j a u s m ą scenoje, t.y. jį išgyventi lygiai taip pat kaip gyvenime? Padariau išvadą - ne. O gal klystu? Gal yra pasaulyje tokie aktoriai, sugebantys perteikti jausmus? Tuomet, manau, jie turi būt pergyvenę tą jausmą gyvenime ir tokiu stiprumu, kad galima būtų atkartoti scenoje. Kitaip - scenarijaus skaitymas ar pačių aktorių mokymas bus beprasmiškas.
Vis gi, ar įmanoma suvaidinti tikrus jausmus?! Kaip galima vaidinti jausmus? Jausmai ir lieka jausmais. Juos sunku suvokti protu, jie greitai keičiasi, neturi skonio, jų negalima apčiuopti, juos galima tik turėti savyje ir tam tikru gyvenimo momentu išreikšti. Todėl man ir nepavyksta aprašyti (arba pavyksta, bet labai sunkiai) tų tikrųjų jausmų, kuriuos tąsyk išgyvenau.
O kaip operetė? Deja, joje buvo tik v a i d i n i m a s. Tekstas ir grynas jausmų vaidinimas, tikrųjų jausmų jokių. O žiūrovai? Jie liko tokie patys - linksmai leido laiką, juokėsi iš trumpų, paprastų, kasdieninių replikų. Taip ir liko tas pasaulis, niekur nenuėjęs - nei į vieną pusę, nei į kitą. Na, gal ne visi taip stovi, gal aš neteisi? Aš gi nuėjau ir nemažą kelią jau nuėjau į priekį. Gal gi ir tas pasaulis pradės žengti paskui mane pirmuosius žingsnelius, gal gi?! Aš tikiuosi, kad jis išdrįs žengti bent pirmą žingsnį, o po to bus daug lengviau, tikrai lengviau. Tai bus naujas jo kelias, naujas gyvenimas…

2004 lapkritis

Žodis

Vakar mąsčiau – koks vis dėl to galingas yra ž o d i s. Galima jį pasakyti viena intonacija, bet klausantysis jį gali suprasti visiškai kita ir iš vis suprasti s a v a i p, taip kaip jis n o r i suprasti. Vadinas, tardama kiekvieną žodį turiu gerai pagalvoti ir net nuspėti, kaip jis gali būti suprastas. O jeigu nori, kad suprastų teisingai, reikia jį paaiškinti, panašiai kaip leidžiant įstatymus – išleidžia vieną, o, jam įsigaliojus, išgirdę nuomonių apie jį, dar išleidžia komentarus-paaiškinimus. Keistas palyginimas išėjo. 2004 09 24


Apie žodžio svarbą, reikšmę ir stiprumą esame daug girdėję, kaip, pavyzdžiui - "Žodis ne žvirblis, paleisi - nesugausi", "Galvok ką sakai prieš sakydamas" ir kt. Tačiau kai pats pajunti jo galią - suvoki tai visiškai kitaip.
2007 07 19

Kur einu aš, kur eini tu, žmonija...


Kur eini žmonija, ko sieki šioje planetoje? Kas galėtų atsakyti, jei visi žmonės atskirai eina savais keliais? O visas pasaulis tada kur? Kurią kryptį jam pasirinkti, jei jų visa galybė. Laimei, aš jau radau kelią - tokį, apie kurį svajojau. Tiksliau ne radau, bet davė laimę jį surasti. Tai dovana. O tas kelias - tai pažinimas savęs ir mane supančio pasaulio. O, koks jis įdomus ir nuostabus tas anas pasaulis! Tai žinojau seniau, tačiau giliau ir rimčiau suvokiau tik prieš trejus metus. Tuomet, kai išmokau stebėti, analizuoti, lyginti, mąstyti, suvokti. Taip, to reikėjo mokytis (beje, mokymasis vis tęsiasi). Tik mokymasis vyko labai žaibiškai ir... efektyviai.
Žmones stebėdavau ir seniau. Buvo įdomu matyti jų nuotaikų kaitą veiduose, elgesio pokyčius priklausomai nuo aplinkybių, tačiau dabar tai daryti pasidarė žymiai įdomiau. Tačiau suvokiau svarbiausią dalyką - norint pažinti kitus, pirma reikia pažinti save.
Tądien ėjau namo ir mintyse sukosi vienos moters žodžiai – „reikia mylėti save“, ištarti po to, kai ji atsipeikėjo iš komos ir grįžo į gyvenimą. „Mylėti save“ – ši mintis moteriai buvo svetima. Ji, gyveno kitiems, dalino save visiems kiek galėjo ir kiek turėjo. Ir tik atgimus iš naujo, realaus pasaulio suvokimas pakito. Moteris tapo ne tokia jautri aplinkiniams, pradėjo suvokti save, savo būties prasmę. Atsisuko į save, suprato, kad save taip pat reikia mylėti ir gal net labiau nei kitus. Supratimas atėjo tada, kai moteris pažino kitą pasaulį - anapus, egzistuojantį už šio realaus. Dabar aš jau galėjau suprasti tos moters jausmus, nes jaučiausi panašiai. Toks jausmas atėjo tuomet, kai pradėjau bendrauti su savo dvasia (tiksliau apibūdinti negaliu). Ilgus metus ji buvo užgožta, apleista, gal net pamiršta. Vidus buvo tuščias, negyvas, o gal tik pradėjęs merdėti. Norėjosi visa tai prikelti, pripildyti dvasią, atgaivinti sielą. Jaučiau bendravimo, manęs supratimo trūkumą. Norėjosi atrasti žmonių, kurie užpildytų ir net perpildytų mano esybę savo mintimis, žiniomis, gal net jausmais. Išmokusi bendrauti su dvasia pasikeičiau. Realų pasaulį, žmonių elgesį, pojūčius, jausmus pradėjau suvokti kitaip - skirtingai nei seniau. Dabar jie buvo tarsi už kito pasaulio ribos. Aš - viename, jie – kitame. Pradėjau juos vertinti tarsi iš šono, tarsi iš savo kitoniško pasaulio. O gal jie buvo kitoniškame, ne aš? Pradėjau matyti savo kūną, savo gyvenimą, pradėjau labiau rūpintis sveikata. Norėjosi vis labiau atrasti, pažinti, pajausti. Kilo klausimai - kur aš esu, kur jau atėjau, kokia gyvenimo prasmė ar esmė, ką dar galiu duoti kitiems, jei dar turiu ką duoti ir ar kiti norės paimti tai ką turiu - gal jie jau turi tai?

2004 m. rugsėjo mėn.




Ar reikalingas Mokytojas, Vadovas pažįstant save



Siekis tobulėti - visada yra geras troškimas, tačiau, kai esi šio kelio pradžioje, visada būtinas geresnis nei tu žinovas, vadinčiau, mokytojas, vadovas. Žymiai geriau, kai yra tas, kuris pataria bet kokioje situacijoje, o retkarčiais net pasuka tavo kryptį į kitokią pusę, nei tu manei esant teisinga tąją, kuria pats ėjai. Tuomet kelias link tobulėjimo palengvėja, atsiveria tokie tavo sugebėjimai, kurių tu net neįsivaizdavai turįs. Tai atveda netgi prie stebuklų - visai normalių stebuklų (nėra kito apibūdinimo).
Kažkada galvoje buvo begalė minčių, pastoviai plakiausi jose ir kas dieną atsakymai į kylančius klausimus kisdavo. Ateidavo nusivylimas savimi, gyvenimu... Skaičiau knygose, kad savęs ieškojimas tai gerai, kad tai tobulėjimas, bet akivaizdžiai mačiau, kad tai veda į nusivylimą - kaip gi aš nesugebu rasti atsakymų, o jeigu randu man jie netinka, nes vėliau nepasitvirtina. Toks blaškymasis veikė neigiamai mane. Dabar galiu pasakyti, kad radau atsakymus į klausimus. Svarbiausia tai, kad išmokau iškelti klausimus ir išmokau sulaukti atsakymų. Svarbiausia - išmokau mąstyti, ne vien skaityti ir rinkti žinias. Išmokau matyti visaapimantį vaizdą (globalų), o tai moko rasti ryšius, sąveikas. Visa tai skatina stebėti, pažinti, atrasti. Kiekvienas atradimas kas kartą sukelia džiaugsmo, didžiavimosi ir pasitikėjimo savimi jausmą. Tame suvoki tobulėjimo esmę, gyvenimo prasmę. Nepavyktų tai man vienai, tikrai ne - vis dar būčiau blaškymesi, ieškojime. Aš turiu pagalbininką, mokytoją, vadovą, kuris man padeda. Jis reikalingas, jei nesi stiprus. Kai patampi stipriu pats iš savęs, tada gali padėti patarti kitiems. Apie tai, koks turi būti mokytojas, vadovas - jau kita tema.


2014 03 20 (pirminis įrašas 2006 04-05)

Vienatvė - vienas ar vienišas






Vienatvė. Kas ji tokia? Koks jausmas būti vienai ir vienišai? Ar ji vieniša ar tik jaučiasi viena, nors šalia jos esame mes – jos dukra ir anūkė? Vieniša ji turėtų jaustis, jei šiame pasaulyje neturėtų artimo, o dabar - kaip? Kaip apibūdinti jos būseną, kai ji lieka namie viena, rytais mums išėjus į darbą ir į mokyklą, arba kai mes abi išvažiuojame? Ji tuomet būna viena, bet ar vieniša? Vienišas gali jaustis ir būdamas tarp žmonių, šitą puikiai žinau, buvau ir jaučiausi. O ji? Mums atėjus namo, ji be perstojo šneka, dalinasi savo girdėtais ir regėtais vaizdiniais, retkarčiais paklausdama kai kokį nereikšmingą klausimą. Ji kalba daug smulkmenų apie viską ir tik ryžtingas mano išėjimas nutraukia jos mintis. Aš noriu suprasti ją. Kartais kyla užuojauta, gailestis, troškimas imti ir apkabinti, tiesiog prisiglausti ar priglausti, nuraminti. Dabar ji negali būti greita, negali lakstyti, pulti ruošti vakarienę, kai ateini namo. Dabar ji jau ne tokia kaip kadaise jaunystėje. Prisiminimai apie tuos laikus verčia mane būti kantria klausytoja, pakančia tuštiems plepalams - ji gi niekur neina ir dienomis būna viena. Na, kartais paskambina kokia draugė arba išsiruošia pati į turgelį, štai ir visos pramogos. Vasara dar būna lengviau, tačiau šaltukui prasidėjus nuotaikos jau pakinta. Kai kartais vakare ji tyliai atidaro kambario duris ir nedrąsiai užduoda kokį klausimą, susigraudinu - ji atrodo tokia bejėgė, gyvenimo ir kūno ligų išvarginta. Tada noris labiau ja rūpintis, globoti, nors dabar sudaryti šiltas ir patogias sąlygas gyventi. Ne kartą svajojau nuvežti ją į sanatoriją – Druskininkus, Birštoną, kur ji nėra niekada buvusi. Ji gal ir važiuotų, nes vasarą vieną kartą išsitarė, kad nėra ten buvus ir norėtų, tačiau dabar ruduo, pasiūlymą atidėsiu vasarai. Nors yra abejonės, ar pasiūlius ji sutiktų, nes jos mintys dažnai blaškosi ir nežino ką atmesti, o su kuo sutikti. O jai, manau, patiktų ten, nors kaip visada rastų begalę neigiamybių. Ji tokia. Tie neigiami nusistatymai kaip tik ir trukdo išgirsti dvasios balsą. Ir iš kur joje tiek daug neigimo? Kartais net keista, rodos visai nėra nei tokios vietos, įvykio, aplinkybės, kuri jai patiktų ir sukeltų šypseną ar pritarimą. Labai jau retai nutinka, kai išgirsti nuostabą gerąją prasme, susižavėjimą ar juoką, lengvą raminantį atodūsį. Ir stebiesi, žmogau, kodėl joje tiek neapykantos, neigiamų nusistatymų, o švelnaus, tylaus supratimo, gal ir ne visai įprastų dalykų priėmimo, trūksta. Nėra pritarimo tam, kas naujoviška, originalu, tiesiog visur turi vyrauti senobiškas kuklumas ir etiketas, anų laikų apranga ir šukuosena, vyrų ir moterų santykių Smetonos metų dvelksmas. Jei turėsi tokias pažiūras, jaunimo nelabai suprasi. Jaunimas tai stums, o tu linguosi galva ir kartosi visų vyresnių kartų sakinį: "O mano metais tai buvo visiškai ne taip..."

<<...>>


Kiek supratau iš savo gyvenimo patirties, mes turime išmokti būti vieni. Kai gyvename dėl kitų arba gyvename su kažkuo net neįsivaizduojam, kad kažkada galime likti vieni. O būtina suvokti, kad viskas keičiasi ir bet kada gali likti vienas. Gerai, jei nespėjote priprasti arba nebuvo palankių aplinkybių, kad įprastumėt būti ne vieni ir jūs net neturėjote laiko susimąstymui apie vienatvės dienas. Vadinasi, jums net nereikės mokytis būti vienam, jūs viską ir taip jau žinosite ir suprasite. Suprasite, kad esate vieni ir būsite. Arba, gyvendami ne vieni, turite išmokti jausti atstumą, kuris neleistų įsijausti į kito pergyvenimus, jausmus. Taip jūs išmoksite gyventi vieni, ne vieniši, bet vieni. Ir kai ateis laikas būti vienam, jūs žinosite kas tai, o svarbiausia - būsite pasiruošę tam. Tai gal ir sunku, bet būtina. Priešingu atveju, atėjus laikui gyventi vienam, jausitės palikti, niekam nereikalingi. Bet taip nėra - gyvenimas būna įvairus, tik reikia jį pažinti ir priimti...

2007 07 02



Meilė - tai...




Meilė įdomus jausmas. Ji sklando dažnai ore, o mes nesuprantame, kad ji jau čia. Arba įsivaizduojame mylį, bet žmogus nejaučia to. Mylėti galima ir jaučiant, ir parodant veiksmais, bet geriausia - mylėti mintimis. Tuomet niekas nemato, tačiau susikaupia tokia galia, kad vieną kartą ima ir išsprūsta galinga energija į veiksmą - apkabini žmogų taip kad jis ir tu pasijuntate tarsi rūke, kartu atsiplėšiate nuo žemės, pasijuntate lyg rojuje. O kartais ir apkabinimo nereikia. Einate, štai, susikabinę ir kalbate. Aplinkui matote lyg lengvu peršviečiamu šydu apgaubtą erdvę. Šalia praeinantys žmonės jums matomi tarsi pro rūką. Jūs nejaučiate kojomis žemės, tarsi kybote ore. Judviejų mintys sutampa taip, kad nereikia nei sakyti - darote tik tuos veiksmus, kurių tikisi kitas ir atvirkščiai. Tai vadinu meile. O gal ir kitaip galima pavadinti...
2007 02 22


Mes visi esam visatos dalelės, tad ar turim vieną iš jų mylėti stipriau, nuoširdžiau, karščiau, ištikimiau? Meilė yra labai įdomus ir keistas jausmas. Ji būna pastoviai mumyse, bet kartais ją parodome. Kartais ji slypi giliai ir net nežinai, ar iš vis myli ką nors tas žmogus. Tik esant "ekstra" atvejui, pamatai tikrąjį žmogų - jo meilę ir nemeilę. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau, deja, gyvenimas įvairus.
Meilė vaikui nepalyginama ir net nelyginama su meile vyrui, sakyčiau, aplamai meilĖs negali būti lygiuojamos į vieną eilę. Kartais meilė vaikui pasireiškia piktu žodžiu, kartais apkabinimu, bet labiausiai vaikas vertina teisingumą. O kai būni teisingas - tikrai vaikui neatrodai mielas. Nereikėtų iškelti vaiko aukščiau visko, bet... daug kas man paprieštaraus. Tačiau kelti reikėtų žmogų kaip asmenybę - bendravimą su juo, jo dvasines savybes, jo vidinį tobulumą, jo norą siekti aukščiau, vertingiau ir prasmingiau.

2007 02 14

Prieš ketverius metus sutikau vieną žmogų. Jis mane jautė. Tai reiškia, kad jam nieko nereikėjo sakyti, jis jautė mano jausmus, mano mintis, mano būseną. Mūsų mintys ir veiksmai sutapo - tai buvo stebuklas, tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar taip nėra. Bet yra kitaip. Mano suvokimas pakito, įgijau daug patirties. Žinau, kas yra kai dviejų mintys susilieja, jausmai sueina į vieningą kvėpavimo ritmą, žinau ir džiaugiuosi, kad teko tai patirti. Neturėjau tikros meilės niekad - iki to žmogaus atėjimo. Bet ta meilė kito ir dabar ji kitokia. Dabar jos gal net nėra, yra tik džiaugsmas, kad patyriau kažkada Tai ir žinau kas tai. Dabar kartais pagalvoju, o kas jeigu tektų išsiskirti, kaip aš gyvenčiau? KAIP? Ar išvis gyvenčiau? Būtų gal įdomu tai sužinoti realybėj - gal manęs neliktų žemėj? Gal nemokėčiau gyventi viena be jo? O gal ir mokėčiau, gal gyvenčiau prisiminimais ir palaima užlietų širdį prisiminus tas išgyventas dienas ir jausčiausi laiminga pažinusi, kas yra mylėti, jausti vienas kitą be prisilietimų - mintimis, vidumi. Vien dėl to privalau gyventi ir pasakoti kitiems apie tą būseną, nes ne visiems lemta tai pasiekti ir patirti. O gal gi kas nors, pasimetęs gyvenimo upėje , pasiklysta ir, perskaitęs mano mintis, susipranta, kur esąs ir nutaria laukti to momento - tikisi sulaukti savo išrinktojo. Tikėjimasis turi kitą veiksmą (atoveiksmį) - davimą. Aš tikėjausi ir sulaukiau. Kodėl? Todėl, kad daviau kitiems - rūpinausi jais, bendravau, pagelbėdavau morališkai, man išsikalbėdavo, išsiliedavo. Aš gyvenau dėl jų ir sulaukiau dovanos - sužinojau kas yra abipusis jausmas, sužinojau kas yra gyvenimo pilnatvė. O pilnatvė tai nereiškia gyventi šeimoje, kartu su juo, auginti vaikus, tvarkyti buitį ir pan., pilnatvė - tai būsena, kai tu jauti pilną vaizdą viso to kas aplinkui yra, jauti savo buvimu, kad užpildai aplinką mintimis, jausmais, elgesiu stengiesi užpildyti tuščias įvairiausių jausmų (džiaugsmo, laimės, skausmo, kančios) kerteles. Aš jutau pilnatvę ir džiūgavau - "Dieve, ačiū, kad man tiek davei, kad leidai visa tai patirti". Ir dabar Dievas ateina į pagalbą, bet ne visada, dažniausiai pati siunčiu Jam klausimus: kodėl, už ką, dėl ko, ką man toliau daryti, padėk suvokti kodėl darau taip ir ne kitaip. Kiekvieną kartą pasimeldusi bažnyčioje uždegu žvakutę ir sulaukiu atsakymo - tai kaip netikėsi Juo?


*Patarimas - neskubėk, gal tai tik iliuzija, neskubėk su sprendimais ir išvadomis - gal tai tik žaidimas. Būk kantri ir neleisk jausmams užgožti kitų gyvenimo spalvų. Jausmai - jie užplūsta ir praeina, jie gali išduoti ir pavesti, jie gali sukelti skausmą ir užmigdyti, kad nematytum.
2008 10